kvintesencija

kvinteseñcija (lot. quinta essentia – penktoji esmė), antikinėje filosofijoje penktasis (greta ugnies, oro, vandens ir žemės) elementas (kartu jų priešybė), penktoji substancija, penktoji esmė. Kvintesenciją žymintis lotynų kalbos žodžių junginys yra graikų kalbos žodžių pentē ousia vertinys. Penktojo elemento sampratos užuomazgų esama Platono dialoge Timajas ir Platono akademijos filosofinėje tradicijoje. Kaip ir įprasti keturi elementai, jis ilgainiui susietas su vienu iš penkių taisyklingųjų daugiasienių (vadinamųjų Platono kūnų) – dodekaedru (Platono filosofijoje jis simbolizavo Visatą kaip visumą ir nebuvo siejamas su konkrečia stichija). Aristotelio veikaluose kvintesencija įvardijama kaip eteris ir vadinama ne penktuoju (t. y. paskutiniu), o pirmuoju elementu (pirmuoju kūnu, pirmąja esme ir kita). Kitaip nei kitos substancijos, kurios negalėjo atsirasti be materijos, eteris yra nemateriali substancija, kuri neatsiranda ir nėra sunaikinama. Vėlyvojoje antikoje ir viduriniais amžiais kvintesencija kartais įsivaizduota kaip substancija, iš kurios sudaryti dangiškų būtybių ir žmonių sielų nematerialūs kūnai. Renesanso filosofija perėmė kai kuriuos stoicizmo, neoplatonizmo ir gnosticizmo plėtotų eterio teorijų aspektus, daugiausia penktojo elemento, kaip astralinės substancijos, tarpinės tarp kūniškosios ir dvasinės, sampratą. Renesanso alchemikai kvintesenciją (eterį) laikė subtilia tįsia substancija, sudarančia visų būtybių esmę, kurią esą įmanoma išgauti iš kūnų alcheminėmis procedūromis, rafinavimo būdu. Taip kvintesencija pradėta sieti su filosofiniu akmeniu, eliksyru. Kvintesencija šiuolaikine prasme reiškia koncentruotą, išgrynintą dalyko esmę.