L’Aquila (L’Akvilà), L’Aquila degli Abruzzi (Abrùcų Akvilà), miestas Italijos vidurinėje dalyje, į šiaurės rytus nuo Romos; Abruzzo srities ir L’Aquilos provincijos centras.
69 900 gyventojų (2024). LʼAquila įsikūrusi Abrucų Apeninų kalnų papėdėje, Aterno upės slėnyje. Plentai į Romą, Téramo, Pescarą. Tekstilės (vilnos), maisto (daugiausia makaronų), siuvimo, elektronikos, elektrotechnikos, stiklo pramonė, mašinų gamyba. Dailieji amatai. Turizmas, žiemos sportas. Universitetas (įkurtas 1952). Abruzzo nacionalinis muziejus (pilyje). LʼAquila daug kartų nukentėjo nuo žemės drebėjimų (stipriausias buvo 1703).
Architektūra
Išliko stačiakampis gatvių planas, gynybinė siena (13–14 amžius). Šv. Maksimo katedra (pradėta 1300, 19 a. perstatyta neoklasicizmo stiliumi), bažnyčios: Santa Maria di Collemaggio (pradėta 1287), Santa Maria di Paganica (1308), Šv. Dominyko (pradėta 1309), Šv. Silvestro (14 a. pirma pusė), Šv. Bernardo (pradėta 1454, 18 a. pradžios interjeras, architektas G. B. Contini), Santa Maria del Soccorso (pradėta 1469), Šv. Augustino (1725), Šv. Kotrynos (1745, architektas F. Fuga), Santa Maria del Suffragio (1775). 99 srovių fontanas (pradėtas 1272, architektas T. da Pentina, vėliau plėstas), pilis (pradėta 1534, architektas P. L. Scrivá, dabar Abruzzo nacionalinis muziejus), Šv. Antano Paduviečio oratorijus (1647, 18 a. dekoruotas). Rūmai: Carli (1511), Franchi (1520), Centi (1756), Palazzo dell’Esposizione (19 a., architektas C. Waldisas).
Istorija
Senovės laikais dabartinėje LʼAquilos teritorijoje gyveno sabinai. LʼAquilos miestą 1240 įkūrė Šv. Romos imperatorius Frydrichas II. Nuo 1257 vyskupijos, nuo 1881 – arkivyskupijos centras. Viduriniais amžiais svarbus prekybos centras. Nuo 16 a. priklausė Neapoliui. 1798–99 atkakliai priešinosi Prancūzijos kariuomenei. 1860 atiteko Italijos karalystei.
2271
-Aquila; -Akvila