Labguvà (vok. Labiau; nuo 1946 rus. Polessk), miestas Rusijos Federacijoje, Kaliningrado srities šiaurėje, į šiaurės rytus nuo Karaliaučiaus; rajono centras. 6921 gyventojas (2021).
Labguva
Miestas įsikūręs Deimenos (Deimės) kairiajame krante, 4 km į pietus nuo Kuršių marių. Per miestą eina Karaliaučiaus–Tilžės geležinkelis ir plentas. Maisto (žuvų konservų, pieno, mėsos) pramonė, Palvininkų gintaro kombinato filialas. Sankt Peterburgo valstybinio žemės ūkio universiteto filialas. Labguvos pilis, ligoninės pastatas (1895), vandens bokštas (1907).
Istorija
1258 prūsų pilį Labegowe užėmė Vokiečių ordinas ir pastatė savo Labguvos pilį. Į šiaurę nuo jos kūrėsi amatininkų ir prekybininkų gyvenvietė; joje 1258 ar 1288 pastatyta bažnyčia, 14 a. pabaigoje vietoj jos – kita. 14 a. pabaigoje nutiesus tiesioginį vandens kelią iš Deimenos į Prieglių, pagyvėjo laivyba. Labguvos gyvenvietė plėtėsi (1400 gyveno apie 500 žmonių). 15 a. pradžioje pagilinus Deimeną, pro Labguvą plukdyta daugiau prekių iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės; 1429 įrengta Labguvos muitinė. Laivyba pro Labguvą iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės į Karaliaučių ir į Vakarų Europą suintensyvėjo 17 a., nuo Labguvos iki Nemunyno iškasus Frydricho kanalą ir 1642 Labguvai suteikus Kulmo miesto teises. Nuo 1525 Labguva buvo Mažosios Lietuvos Labguvos apskrities centras. Apie 1530 pradėjo veikti parapinė mokykla (1762–75 precentoriumi dirbo Ch. M. Piečys). Gyvenvietėje ir ypač apylinkėse gausiai gyveno lietuvių (lietuvininkų), mažiau – prūsų bei sulietuvėjusių prūsų, vokiečių daugiau gyveno pačiame bažnytkaimyje. 1562–87 evangelikų liuteronų klebonu dirbo lietuvių raštijos kūrėjas J. Bretkūnas, mokėjęs vietos žmonių – prūsų, lietuvių, kuršių – kalbas. Daug Labguvos gyventojų mirė per 1709–11 didįjį marą bei badą, po jo per didžiąją vokiškąją kolonizaciją mieste ir apylinkėse padaugėjo vokiečių.
Labguva (tolumoje – evangelikų liuteronų bažnyčia; 20 a. pirmos pusės nuotrauka)
1762–75 Labguvoje kunigavo lietuvių religinės literatūros leidėjas Ch. M. Piečys, 1832–40 – lietuvių raštijos darbuotojas K. O. Glogau. 1871 bažnyčia restauruota. 1837 parapijoje lietuviais užsirašė 34 %, 1848 – 26 %, 1878 – 4,5 % gyventojų. 1880–1914 knygynuose prekiauta lietuviškais leidiniais. 1890–1903 mieste teismo vertėju dirbo aušrininkas J. Mikšas. 19 a. pabaigoje evangelikų liuteronų bažnyčioje nustota laikyti pamaldas lietuvių kalba. 19 a. pabaigoje pro Labguvą nutiestas Karaliaučiaus–Tilžės geležinkelis, 20 a. pradžioje – siaurasis geležinkelis iš Labguvos į Tepliavą. Deimenos pakrantėse įrengti du dideli uostai. Iki 1945 mieste veikė vidurinė ir jūrininkų mokyklos, gimnazija, cemento fabrikas, plytinė, keli malūnai, kelios pieninės ir laivininkystės įmonės. Tėviškės muziejuje (vokiškai Heimatmuseum) buvo vertingų eksponatų iš Mažosios Lietuvos.
1782 Labguvoje buvo 2129, 1802 – 2438, 1825 – 3071, 1867 – 4355, 1890 – 4891, 1925 – 4911, 1939 – 6527 gyventojai.
1945 Labguva užimta SSRS kariuomenės, nuo 1946 priklauso Kaliningrado sričiai. Per II pasaulinį karą miestas apgriautas, po karo senamiestis sugriautas (įrengta paradų aikštė su V. Lenino paminklu); apleisti uostai ir vandens keliai. 1960 nugriauta bažnyčia, jos vietoje pastatytas gyvenamasis namas. Prie Labguvos buvo romėnų laikotarpio (2–4 a.) ir vėlyvojo geležies amžiaus (9–13 a.) baltų kapinynas, suardytas 19 a. pabaigoje tiesiant geležinkelį.