labializãcija (lot. labialis – lūpinis), nelūpinio garso virtimas lūpiniu. Lemia papildomas lūpų atkišimas į priekį, pailginantis burnos ertmę ir kartu pažeminantis garso tembrą. Ši svarbi garsinė ypatybė padeda skirti kai kuriuos nepriešakinius balsius nuo priešakinių. Lūpinių ir nelūpinių priešakinių balsių kontrastas būdingas danų, islandų, norvegų, prancūzų, švedų, vokiečių ir kitoms indoeuropiečių kalboms (plg. danų hilde [‘hilǝ] ‘pančioti’ : hylde [‘hylǝ] ‘lentyna’, vokiečių Kiel [ki:l] ‘stiebas’ : kühl [ky:l] ‘vėsus’). Balsių ir priebalsių labializacija gali būti artimoji ir tolimoji, regresyvioji ir progresyvioji. Lietuvių bendrinės kalbos balsis o (< indoeuropiečių *ā) yra patyręs labializaciją (plg. lietuvių brólis : latvių brālis, lietuvių móteris : lotynų māter). Iš aukštaičių tarmių labializacija būdinga anykštėnams ir kupiškėnams (rõ.tai ‘ratai’, kó.lnas ‘kalnas’), t. p. kai kurioms žemaičių šnektoms (klaipėdiškių võ:kõ: ‘vaikai’, plungiškių mõažos võaks ‘mažas vaikas’).
1824