Ladakh (Ladãkhas, Ladãkas), istorinė geografinė sritis Indijos šiaurėje, į šiaurę nuo Himalajų, Indo aukštupio baseine, Ladakho kalnagūbryje, nuo 2019 – Indijos sąjunginė teritorija.
Žmonės srityje gyveno neolite (olose rasta šio laikotarpio piešinių). Seniausi gyventojai – dardai ir monai. Juos savo veikaluose minėjo Herodotas. Apie 1 a. Ladakhas priklausė Kušanų karalystei. 2 a. ėmė plisti budizmas. Viduriniais amžiais įsivyravo hinduizmas. Nuo 8 a. kraštą užvaldyti siekė Tibetas ir Kinija. 842 Tibeto skirtas valdytojas Njima Gonas pasiskelbė nepriklausomu ir pradėjo Ladakho kunigaikščių dinastiją; vėl ėmė plisti budizmas, Ladakho gyventojų tibetizacija.
13 a. Vidurinėje Azijoje įsivyravus islamui, gretimos musulmonų valstybes dažnai rengė karo žygius į Ladakhą, jį silpnino, ilgainiui dalį gyventojų pavertė musulmonais. Valdovas T. Namgjalas (valdė 1555–75) atkūrė Ladakho valstybę. 1586 Ladakhas laikinai pateko į Didžiųjų Mogolų įtaką; plito islamas. Nuo 17 a. pradžios puldinėjo gretimos musulmonų valstybės. 1834 Ladakhas atiteko Džamu ir Kašmyro kunigaikštystei.
1947 paskelbus Indijos ir Pakistano nepriklausomybę, Dogros valdovas maharadža Hari Singhas neapsisprendė, kurios valstybės dalimi turi tapti Dogra. 1949 į Ladakhą įsiveržė ir dalį jo teritorijos okupavo Pakistano kariuomenė. 1952 Ladakhas, kaip ir visas Kašmyras, tapo Indijos valstijos Džamu ir Kašmyro dalimi. 1962 dalį Ladakho užėmė Kinija. Per 1989 religinės nesantaikos sukeltas riaušes žuvo daug žmonių. Varžantis dėl Ladakho 1965, 1999 įvyko Indijos–Pakistano ginkluoti konfliktai. Dėl musulmonų separatistų, norinčių, kad Kašmyras priklausytų Pakistanui, ginkluotų išpuolių, padėtis krašte buvo įtempta. Ladakhas siekė autonomijos; 1993 įkurta to siekianti taryba.
Indijos parlamento 2019 08 priimtu aktu Džamu ir Kašmyro valstija, panaikinus jos ypatingą statusą, 2019 10 31 buvo padalyta į dvi sąjungines teritorijas – Džamu ir Kašmyrą bei Ladakhą, abi tiesiogiai valdomos centrinės vyriausybės skiriamų gubernatorių.