Lãdona, Ledà, senovės lietuvių ir slavų garbintos deivės vardas; kai kurių tyrinėtojų nuomone – apeigų giesmių priedainis. Žodį (Ladony, Ledy) pirmą kartą 1582 užrašė M. Strijkovskis. Jo teigimu, tai senovės lietuvių ir slavų garbintos deivės vardas. Rašoma, kad jos garbei nuo gegužės 25 iki birželio 25 dienos moterys ir merginos šokdavusios ratelius dainuodamos lado, lado ir mano lado. M. Strijkovskis kartu mini ir dievą Didį Ladą (Dzidis Lado), kuriam skirtos apeigos vykdavusios t. p. nuo gegužės 25 iki birželio 25 dienos, o moterys ir merginos šokdavusios dainuodamos lado, lado, lado, Didis musu Dewie; rašoma, kad Didžiajam Ladui aukodavę baltus kastruotus gaidžius. L. A. Jucevičius Ladoną laikė santuoką globojančia deive (Liada). S. Stanevičius, A. Brückneris, A. Jonynas ir kiti mokslininkai mano, kad ji yra ne senovės lietuvių ir slavų garbintos deivės ar dievo vardas, o žodis (manoma, turėjęs religinę prasmę), kartojamas kaip apeigų giesmių, kurios giedamos tam tikromis progomis, priedainis (lado lado lado). Šūksnis lado yra bulgarų ir rusų (lad – darna, taika, tvarka) Joninių apeigose ir dainose; kai kurių mokslininkų nuomone, slaviškasis priedainis perėjo į lietuvių dainas.
2781