Lagrange’o daugiklių metodas
Lagrange’o daugiklių metodas (Lagránžo daugklių metòdas), funkcijos arba funkcionalo sąlyginio ekstremumo radimo būdas. Juo remiantis sudaroma nauja funkcija (funkcionalas), kurios ekstremumai tam tikromis sąlygomis sutampa su pradinės funkcijos (funkcionalo) sąlyginiais ekstremumais. Jei funkcijos f(x1, …, xn) argumentai x1, …, xn susieti sąlygomis φi(x1, …, xn) = 0, (i = 1, …, m < n), ieškant funkcijos sąlyginių ekstremumų sudaroma m + n kintamųjų funkcija , kurios kintamieji x1, …, xn, λ1, …, λm laikomi nepriklausomais. Funkcija F vadinama Lagrange’o funkcija, o kintamieji λ1, …, λm – Lagrange’o daugikliais. Lagrange’o funkcijos ekstremumo taškai randami iš lygčių , φi(x1, …, xn) = 0 (i = 1, …, m) sistemos. Ekstremumai randami ištyrus funkcijos F antrąjį diferencialą. Kai n = 2 ir m = 1, sudaroma Lagrange’o funkcija su vienu daugikliu: F(x, y, λ) = f(x, y) + λ·φ(x, y). Jos stacionariajame taške M0(x0, y0, λ0), kuriame dalinės išvestinės = 0, Lagrange’o funkcijos antrojo diferencialo reikšmės ženklas sutampa su determinanto ženklu. Kai ∆ > 0, funkcija f(x, y) taške M0 įgyja sąlyginį minimumą, kai ∆ < 0 – sąlyginį maksimumą. 1797 Lagrange’o daugiklių metodą panaudojo J. L. de Lagrange’as ieškodamas funkcijos sąlyginių ekstremumų, vėliau pritaikė spręsdamas izoperimetrinį variacinio skaičiavimo uždavinį. Lagrange’o daugiklių metodas dar naudojamas diferencialiniame skaičiavime, optimizavimo teorijoje.