laidãvimas, įsipareigojimas teismui tam tikrą terminą (bandomąjį laikotarpį) rūpintis asmeniu, kuris padarė baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, kad jis daugiau nepadarys nusikalstamos veikos. Laidavimas yra sąlyginė atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės forma. Laidavimas gali būti paskirtas su užstatu ar be jo.
Lietuvoje pagal Baudžiamąjį kodeksą (2000, įsigaliojo 2003) asmuo gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, jei jis pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką, visiškai pripažino savo kaltę, gailisi padaręs nusikalstamą veiką, bent iš dalies atlygino ar panaikino padarytą žalą ar įsipareigojo ją atlyginti, jei yra pagrindo manyti, kad jis visiškai atlygins ar panaikins padarytą žalą, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų. Laiduotojais gali būti kaltininko tėvai, artimieji ar kiti teismo pasitikėjimo verti asmenys. Asmenys verti teismo pasitikėjimo yra piliečiai, turintys autoritetą nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui ir galintys jam daryti teigiamą įtaką. Kaltininkas įsipareigoja nedaryti naujos nusikalstamos veikos, laiduotojas laiduoja, kad kaltininkas per nustatytą laidavimo laikotarpį nepadarys naujos nusikalstamos veikos, o valstybė sutinka atiduoti kaltininką laiduotojo atsakomybėn ir netaikyti jam bausmės. Laidavimo terminas gali būti nuo 1 iki 3 metų. Jei asmuo, pagal laidavimą atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, per laidavimo terminą padarė naują nusikalstamą veiką, teismas gali panaikinti sprendimą atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės ir spręsti dėl šio asmens baudžiamosios atsakomybės už visas padarytas veikas.
391