laidãvimas, įsipareigojimas už atlyginimą ar neatlygintinai atsakyti kito asmens kreditoriams, jei asmuo, už kurį laiduojama, neįvykdys visos ar dalies savo prievolės.
Lietuvoje pagal Civilinį kodeksą (2000, įsigaliojo 2001) laidavimas atsiranda sudarius rašytinę sutartį, įstatymų ar teismo sprendimo pagrindu. Laidavimas gali būti už atlyginimą ar neatlygintinis. Laidavimu gali būti garantuojamas esamos ar būsimos visos prievolės ar jos dalies įvykdymas. Laidavimas gali atsirasti neatsižvelgiant į tai, ar asmuo, už kurio prievolę laiduojama, prašo garantuoti prievolės įvykdymą, t. p. į tai, ar tas asmuo žino apie laiduotoją. Laiduotoju gali būti bet kuris veiksnus fizinis asmuo. Laiduotoju gali būti ir juridinis asmuo, išskyrus įstatymo nustatytas išimtis (pvz., laiduotojais negali būti viešieji juridiniai asmenys, jei laidavimas prieštarauja jų specialiam civiliniam teisnumui). Kreditorius turi teisę reikalauti, kad laiduotoju būtų jo nurodytas konkretus asmuo. Jei kreditorius tokio reikalavimo nepareiškia, skolininkas laiduotoju turi pasiūlyti pakankamai turto prievolei įvykdyti turintį asmenį. Asmuo gali laiduoti už pagrindinį skolininką ar už jo laiduotoją. Laidavimo sutartis turi būti rašytinė, rašytinės formos nesilaikymas laidavimo sutartį daro negaliojančia. Negali būti laiduojama už didesnę sumą nei skolininkas yra skolingas. Laidavimas negali būti suvaržytas ir kitu būdu. Jei laiduojama suma viršija skolą, ji turi būti sumažinta iki skolos dydžio. Pagrindinis skolininkas ir laiduotojas yra solidarieji bendraskoliai, todėl kreditorius turi teisę reikalauti, kad jie įvykdytų prievolę ir kartu, ir atskirai. Įvykdžius prievolę laiduotojui pereina visos kreditoriaus teisės ir pareigos.
391