láidojimo pamiñklai, archeologinės vietos, kuriose laidoti mirusieji.
Laidota pilkapynuose ir kapinynuose. Lietuvoje laidojimo paminklų sąvoką pradėta vartoti 20 a. viduryje; pirmieji Lietuvos (be Klaipėdos kr.) laidojimo paminklų sąrašai ir žemėlapis buvo paskelbti 1946 (sudarė M. B. Gimbutienė). Ankstyviausių laidojimo paminklų – pavienių kapų – žinoma iš antro–pirmo tūkstantmečio prieš Kristų; jie rasti Baltijos pajūrio ruože. Nuo 2 a. laidojimo paminklų atsirado beveik visoje Lietuvos teritorijoje. 2–13 a. kapams būdinga metalinės įkapės – papuošalai ir ginklai. Nuo 16 a. imta domėtis radiniais; manyta, kad jie yra iš kovų su Vokiečių ordinu laikotarpio. Senovinius kapus imta vadinti karių kapais, milžinkapiais, švedkapiais, prancūzkapiais.
Nuo 19 a. pabaigos laidojimo paminklai tiriami. Skiriamos šios jų grupės: Šiaurės vakarų Lietuvos kapai su akmenų vainikais (mirusieji 2–13 a. laidoti nedeginti negiliose duobėse, apdėtose akmenimis, su įkapėmis), Nemuno deltos 2–4 a. kapinynai (mirusieji laidoti su gausiomis įkapėmis; priskiriama skalviams), 1–4 a. pilkapynai ir kapinynai (Rytų Lietuvoje mirusieji laidoti po kelis pilkapyje su įkapėmis, Vidurio Lietuvoje – kapinynuose; manoma, šiuos paminklus paliko giminingos žemaičių, žiemgalių ir sėlių gentys), Rytų Lietuvos 5–12 a. pilkapiai (mirusieji laidoti nedeginti su įkapėmis, nuo 6 a. ir sudeginti, kartais su žirgais; priskiriama lietuviams), iš akmenų krauti 5–13 a. pilkapiai (aptinkama Užnemunėje, 5–6 a. mirusieji laidoti nedeginti, vėliau sudeginti; priskiriama jotvingiams), Vidurio Lietuvos 6–13 a. kapinynai (mirusieji laidoti sudeginti negiliose apvaliose ar ovaliose duobėse, randama apgadintų papuošalų, kartais darbo įrankių, aptinkama žirgų kapinynų; manoma, juos paliko 13–14 a. rašytiniuose šaltiniuose minimi aukštaičiai).
Laidojimo paminklų kitos grupės: Vidurio Žemaitijos 5–12 a. kapinynai (mirusieji daugiausia laidoti su karstais ir įkapėmis, vyrų kapuose aptinkama žirgo galvų), Šiaurės vakarų Lietuvos 8–13 a. kapinynai (8–9 a. mirusieji laidoti nedeginti, nuo 10 a. – sudeginti, būdingos miniatiūrinės įkapės; priskiriama kuršiams), Nemuno deltos 5–13 a. kapinynai (5–7 a. mirusieji laidoti nedeginti, nuo 8 a. daugiausia – sudeginti, gausu įkapių – metalinių dirbinių; priskiriama lamatiečiams), Šiaurės Lietuvos 7–13 a. kapinynai (mirusieji laidoti pailgose ir keturkampėse duobėse, aukštielninki, vyrų kapams būdinga kovos peilis, dedamas skersai kojų, prie šono 2–3 ietys, moterų – peilis ir yla; priskiriama žiemgaliams). Laidojimo paminklų tyrimai leidžia nustatyti lietuvių, aukštaičių, jotvingių, žemaičių, kuršių, skalvių, žiemgalių, sėlių gyvenseną, teritorijų dydį ir jų kitimą iki valstybės susidarymo.