láidosena, mirusiųjų laidojimo būdas.
Laidosena rodo tam tikro laikotarpio etninės grupės tikėjimą ir tradicijas, susijusias su kapo įrengimu ir pomirtinio gyvenimo samprata. Ją atspindi mirusiųjų laidojimo apeigos (kapas, kapinės, kapinynai, laidotuvės). Senovės visuomenėse, kuriose buvo bijoma mirties, maginiais ritualais buvo siekiama, kad mirusysis nepakenktų gyviesiems, jei mirtis buvo suprantama kaip gyvenimo dalis, ji būdavo sutinkama be baimės, oriai. Laidosenos pasikeitimai rodo esminius visuomenės pasaulėžiūros lūžius arba naujų gyventojų grupių atsikėlimą. Nuo senųjų laikų žmonės mirusiuosius laidojo nedegintus (humacija) arba sudegintus (kremacija). Apie laidoseną sužinoma tiriant laidojimo paminklus.
viena didžiausių vikingų 5–11 a. laidojimo vietų Lindholm Høje prie Ålborgo
pilkapiai (3200–330 pr. Kr.) A’ali Bahreino šiaurėje
Tikėjimą pomirtiniu gyvenimu rodo kapų įrengimas, mirusiojo apranga ir juose randamos įkapės. Dažniausiai mirusieji laidoti išeiginiais rūbais, su papuošalais, buities ir darbo reikmenimis. Ypač prabangiai mirusius faraonus laidojo senovės egiptiečiai. Jiems statytos ir pomirtiniam gyvenimui įrengtos piramidės. Skitų valdovai laidoti įrengtuose pomirtiniuose nameliuose – laidojimo rūsiuose, virš jų supilti pilkapiai; Kryme tirtame Kul Obos pilkapyje kartu su skitų valdovu palaidota moteris ir vyras, rasta brangių ginklų, įvairių buities reikmenų, indų.
Baltų laidosena
Baltų genčių laidosenai būdingi trys aspektai – mirusiojo gailimasi (gedima), juo rūpinamasi ir jam jaučiama prietaringa baimė. Senovėje buvo stengiamasi mirusiojo vėlę nubaidyti triukšmu ir gąsdinimais, palenkti ją dovanomis ar vaišėmis tikint, kad ji gyvena pomirtinį gyvenimą, panašų į buvusįjį, ir siekiant, kad nekenktų gyviesiems. Mirusiajam buvo įrengiamas kapas ir rūpinimasi jo pomirtiniu gyvenimu (į kapą dedamos įkapės). Baltų pasaulėžiūroje kapas – simbolis, kuris atskiria gyvųjų ir mirusiųjų pasaulius, per jį patenkama į dausas.
Pagal Sovijaus mitą (užrašytas 1261) baltai mirusiuosius laidojo trejopai: žemėje, medyje, sudegindami (tai simbolizuoja jungtį su pirmapradžiais gamtos elementais: žeme, oru ir ugnimi). Laidoti žemėje pradėta neolite, jo pabaigoje į kapus imta dėti įkapes (daugiausia akmeninius kovos kirvukus). Tikėta, kad palaidojus žemėje Deivė Motina suteiks mirusiajam galių ir sugrąžins jam pradinę būseną (mirusiųjų laidojimo padėtis panaši į kūdikių motinos įsčiose). Vėliau palaikų laidojimas žemėje laikytas žemės išniekinimu, todėl mirusiųjų kūnus imta kelti į medžius. Kai iš palaikų likdavo tik kaulai, juos laidojo žemėje (antrinis palaidojimas). Apie 11 a. pr. Kr. atsirado mirusiųjų deginimo paprotys; gyvavo su pertrauka (1–6 a.) iki krikščionybės įvedimo. Tikėta, kad sudeginant kūną lengviau išlaisvinama siela.
laidosena Lietuvoje
Lietuvoje akmens ir senajame bronzos amžiuje mirusieji laidoti nedeginti. Ankstyviausias kapas rastas Spigine (datuojamas apie 5780 pr. Kr.), šiek tiek vėlesni – Duonkalnyje (apie 4995 pr. Kr.), Kretuone (apie 3580 ir 3350 pr. Kr.) ir Plinkaigalyje (apie 2280 ir 2034 pr. Kr.; virvelinės keramikos kultūros žmonių kapai). Mirusieji dažniausiai laidoti gyvenvietėje, arti namų ar net pastato viduje (tikėta, kad mirusysis ir po mirties dalyvauja bendruomenės gyvenime). Kai kurie palaikai apibarstyti raudona ochra, kartais kapinyno viduryje randama simbolinis židinys – akmenų ratas, pribertas ochros. Senajame bronzos amžiuje (1700/1600–1100 pr. Kr.) Vakarų ir Pietvakarių Lietuvoje mirusieji laidoti pilkapiuose su 3 koncentriniais akmenų vainikais (Vakarų Lietuvos pilkapių kultūra). Mirusieji laidoti nevienodai, dažniausiai skiriasi jų kūno padėtis. Duonkalnio kape mirusysis (manoma, žynys) palaidotas aukštielninkas, o moteris šalia jo – suriesta. Senajame bronzos amžiuje mirusieji dažniausiai guldyti aukštielninki ištiestomis kojomis (toks laidojimo būdas išliko ir senajame geležies amžiuje, keitėsi tik rankų padėtis).
Bronzos amžiaus pabaigoje ir ankstyvajame geležies amžiuje (1100 pr. Kr.–100 po Kr.) ėmė įsigalėti kūnų deginimo paprotys ir pilkapiai su dviaukščiais akmenų vainikais bei įvairiais akmenų statiniais. Kremuoti palaikai buvo supilami į įvairių formų urnas, jos apkraunamos akmenimis arba dedamos į įrengtą akmeninę dėžę. Virš kapo buvo supilamas žemių sampilas (manoma, pilkapiai imitavo dangaus skliautą ar kalną). Ankstyvajame geležies amžiuje laidoti imta atokiau nuo gyvenviečių. Manoma, mirusiųjų deginimo paprotys Lietuvoje plito iš Vidurio Europos baltų gentims prekiaujant su urnų laukų kultūros žmonėmis (jie mirusiuosius degino ir laidojo su urnomis).
Senajame geležies amžiuje (1–4 a.) visoje Lietuvoje mirusieji laidoti nedeginti pilkapiuose ar kapinynuose (kapai dažniausiai įrengiami paprasčiau, bet prie jų yra, manoma, apeiginių laužaviečių liekanų). Sudėtingų kapų būta tik Vakarų Lietuvoje; Tūbausių kapinyno kapai sudaro tam tikrą sistemą – mirusieji laidoti kapuose su akmenų vainikais, kurie vienas su kitu sujungti.
Viduriniame geležies amžiuje (5–9 a.) vėl plito mirusiųjų deginimo paprotys; nuo 7–8 a. mirusieji deginti visoje Lietuvoje, išskyrus žiemgalių gyventą teritoriją. Manoma, antroji kūnų deginimo banga plūstelėjo iš pietryčių, kai Padnieprės baltai, stumiami slavų, kėlėsi į šiaurės rytus atsinešdami Zarubincų kultūrą, kuriai susiliejus su vietos kultūromis susiklostė Rytų Lietuvos pilkapių kultūra (sudeginti mirusieji laidoti pilkapiuose). Manoma, mirusiuosius vėl ėmė deginti ir pietiniai baltai (vakarų baltų pilkapių kultūra), iš jų šis paprotys per jotvingius‑sūduvius pasiekė Lietuvos teritoriją; ankstyviausi degintiniai kapai aptinkami Lietuvos pietuose.
Vėlyvajame geležies amžiuje (11–12 a.) plito paprotys greta sudeginto mirusiojo laidoti žirgą. Kariai dažniausiai laidoti su žirgu arba žirgo galva ir kanopomis. Lietuvoje žirgai laidoti ir atskiruose kapuose (žirgų kapai). Nuo 14 a. (po Lietuvos krikšto) mirusiuosius vėl imta laidoti nedegintus.
Svarbus lietuvių laidosenos bruožas – pomirtinio gyvenimo viziją atitinkančios apeigos. Kremacija pomirtinio gyvenimo sampratos nepakeitė ir mirusieji laidoti su įkapėmis, jiems rengti mirusiųjų nameliai – kapai. Pasak Livonijos kronikos autoriaus Hermanno Wartberge’s, Lietuvos didysis kunigaikštis Algirdas 1377 buvo sudegintas su daugybe daiktų ir 18 kovos žirgų. Nuo seno lietuviai mirusiesiems laidojimo vietas įrengdavo gražiose vietose – ant kalnelio, prie upės ar ežero, miške ar netoli miško. Laidosenos dalys – mirusiojo šarvojimas, laidojimas ir šermenys, būdingos senovės lietuviams, išliko iki šiol.
seniausias žinomas nekropolis Egipte – Džoserio piramidė Sakkaroje (apie 27 a. pr. Kr.)