láidotuvės, mirusiųjų laidojimo apeigos. Susideda iš apeigų iki laidojimo (šarvojimas, budynės), laidojimo (palydos ir ritualai laidojimo vietoje), paminėjimo (pakasynos). Laidotuvės rodo žmonių pažiūrą į mirusįjį ir mirtį. Per laidotuves prasideda gedulas.
Krikščioniškose šalyse laidotuvių apeigos atspindi Bažnyčios požiūrį į žmogaus mirtį kaip į laikiną būvį, po kurio prasidės amžinasis gyvenimas; jomis Bažnyčia paveda mirusiuosius Dievui, stiprina tikinčiųjų amžinojo gyvenimo viltį, skelbia tikėjimą būsimuoju prisikėlimu iš numirusiųjų. Krikščionišku papročiu laidojama žemėje, dažniausiai trečią dieną po mirties. Per laidotuves meldžiamasi, giedamos giesmės, aukojamos gedulinės Mišios. Pagal Katalikų Bažnyčios Laidotuvių apeigyną (1969, lietuvių kalba 2004) galimos trys laidojimo apeigų atlikimo vietos: šarvojimo vietoje, bažnyčioje ir prie kapo.
Mirusysis pirmiausia šarvojamas: jo kūnas nuprausiamas (kad prieš Dievą stotų švarus), aprengiamas naujais drabužiais, į karstą guldomas aukštielninkas, rankos sudedamos žemiau krūtinės viena ant kitos arba sukryžiuojamos ant krūtinės (dešinė dedama ant kairės), į jas įdedamas kryželis, šventas paveikslėlis ar rožinis. Prie mirusiojo budima, meldžiamasi, deginamos žvakės, dedama gėlių (Lietuvoje pagal seną paprotį giedamos šermeninės giesmės). Prieš mirusiojo palydas (išnešimą iš šarvojimo vietos) artimieji atsisveikina su mirusiuoju. Bažnyčioje aukojamos gedulinės Mišios (prieš laidojimą arba po jo) arba atliekama Dievo žodžio liturgija; dvasininkas vilki violetinės arba juodos spalvos, laidojant vaiką iki 7 metų – baltos spalvos liturginiais drabužiais. Laidojama kapo duobėje (Lietuvoje dažniausiai laidojama taip, kad mirusiojo pėdos būtų nukreiptos į artimiausią bažnyčią), virš kapo supilamas žemės kauburėlis pažymimas kryžiumi, vėliau (dažniausiai iki metinių) pastatomas antkapinis paminklas.
Judėjų mirusiųjų laidojimu rūpinasi sinagogos atstovai. Pagal kvod ha-met (pagarbos mirusiajam) principą mirusysis turi būti palaidotas tą pačią, vėliausiai – kitą dieną (jei nespėjama pasirengti laidotuvėms iki šabo arba artimiausi giminaičiai nespėja atvykti į laidotuves). Palaikai apiplaunami, įvyniojami į drobulę ir guldomi į karstą. Laidotuvės kuklios ir trumpos, jų metu skaitomos psalmės. Po laidotuvių prasideda šiva laikotarpis; artimiausi giminaičiai mirusiojo namuose lieka septynias dienas, skaitomas Kadišas, juos lanko giminės, draugai.
Islamo (musulmonų) šalyse draudžiamas mirusiųjų skrodimas ir kremavimas (tikima, kad Alachas paskutinio teismo dieną prikels su siela ir kūnu). Vienas svarbiausių reikalavimų yra mirusiojo kūno padėtis pasaulio šalių atžvilgiu; mirusysis guldomas aukštielninkas taip, kad pėdos būtų nukreiptos į Meką. Jis nuprausiamas, aprengiamas naujais drabužiais ar nuogas įvyniojamas į baltą drobulę (žuvęs mirusysis neprausiamas, laidojamas su tais pačiais drabužiais), prie jo skaitomos maldos. Mirusysis laidojamas iki tos dienos saulėlydžio.
Pietryčių Azijos, Tolimųjų Rytų šalių, Kinijos budistai (netiki kūno prisikėlimu) mirusiuosius tradiciškai kremuoja; šis laidojimo būdas paplito Indijoje gyvenant Budai. Palaikai kremuojami ir Tibete, bet šioje šalyje labiau paplitęs vadinamasis dangaus laidojimas (sukapotas lavonas paliekamas grifams sulesti); kartais aukštųjų lamų palaikai mumifikuojami ir užmūrijami stupose, neturtingi tibetiečiai laidojami vandenyje, o nusikaltėliai ar užkrečiamomis ligomis sirgę žmonės – žemėje.
Tikėjimas, kad mirtimi žmogaus gyvenimas nesibaigia, yra labai senas, būdingas visai žmonijai. Pirmųjų laidotuvių apeigų požymių žinoma iš paleolito – Moustier kultūros epochos. Laitotuvės reiškė dvejopą žmonių požiūrį į mirusįjį – siekimą atitolinti jį nuo gyvųjų, apsisaugoti nuo jo ir kartu rūpinimąsi juo (lavoną surišdavo, apkraudavo akmenimis ar degindavo, balzamuodavo, į kapą jam dėdavo įkapių ir aukų). Laidotuvių apeigų ritualas priklausė nuo mirusiojo visuom. padėties (genčių vadams buvo supilami piliakalniai, faraonams statomos piramidės), religinio įvaizdžio. Kartais laidotuvių dalyviai apeigų metu ar joms pasibaigus būdavo vaišinami.
Baltai, pasak Wulfstano (Vulfstano; 9 amžius), savo mirusius kunigaikščius ir kilmingus žmones užšaldydavę ir išlaikydavę iki pusės metų (paprastus žmones – vieną arba du mėnesius) nelaidotus. Mirusiojo artimieji ir draugai tuo metu puotaudavę ar žaisdavę. Petro Dusburgiečio kronikos (1326) duomenimis, prūsai ir lietuviai savo mirusiuosius degindavę su jų vergais, žirgais, medžiokliniais šunimis ir paukščiais, su kario apranga ir ginklais, nekilminguosius – su jų darbo įrankiais ir buities reikmenimis. 16 amžiuje M. Strijkovskis mini, kad mirusieji prausiami pirtyje, apvelkami baltais drabužiais, ant kaklo jiems užrišamas rankšluostis su monetomis, duona ir druska. Baltais išeiginiais drabužiais mirusieji rengti iki 19 amžiaus (vėliau dėl Katalikų bažnyčios įtakos paplito paprotys rengti juodais ar tamsiais drabužiais). Puošniai (dažnai vestuviniais drabužiais) buvo rengiama netekėjusias merginas ar nevedusius vaikinus. Mirusysis šarvotas ant lentos (į karstą guldytas prieš išnešant į kapines). Prie mirusiojo budėta dieną ir naktį (budynės), degintos žvakės, vaišintasi. Vyrai palydėti mirusiojo ateidavo kasdieniais drabužiais, moterys – baltais. Kapo duobę kasdavo laidojimo dieną (šis paprotys išliko iki šiol). Išlydint mirusįjį į kapines prie namų (buvo išnešamas kojomis į priekį) būdavo atsisveikinama – atidengtas karstas pastatomas ant žemės, susirinkusieji balsu raudodavo (baltų genčių raudojimas pirmą kartą minimas 13 amžiaus Livonijos kronikoje; Livonijos kronikos). Karstą veždavo vežimu ar rogėmis (vasarą jį puošdavo berželiais, žiemą – eglaitėmis) arba nešdavo ant dviejų rankšluosčiais surištų kartelių. M. Strijkovskio teigimu, 16 amžiuje moterys (išskyrus mirusiojo motiną) mirusįjį lydėdavo tik iki kaimo ribos. Duobės kasti ir jos užkasti negalėjo giminaičiai; paprotys draudė artimiesiems atlikti laidojimo ritualus. Palaidojus mirusįjį laidotuvių dalyviai (karstadirbys, duobkasiai, karsto nešėjai) buvo kviečiami į mirusiojo namus ir vaišinami (pakasynos), jiems dovanojama rankšluosčių, drobės stuomenų. Dalis laidotuvių senųjų papročių, šiek tiek pakitusių, išliko iki šiol. Įsigalėjus krikščionybei raudas ėmė keisti giesmės, nuo 20 amžiaus vidurio ėmė plisti gedulinga muzika, klostosi nauji laidotuvių papročiai (mirusysis kartais palydimas ir laidojamas grojant dūdų orkestrui, automobilių sirenomis, šūviais). Laidotuvių apeigos ilgainiui supaprastėjo, jas dažniausiai rengia laidojimo įstaigos, kartais mirusieji kremuojami (kremacija).