laikãtas (gr. laikos – pasaulietiškas), neįšventinti Katalikų Bažnyčios nariai, sudarantys pasauliečių luomą. Jam priklauso dauguma Bažnyčios narių. Laikato sąvoka vartojama nuo 3 amžiaus. Vatikano II susirinkimo (1962–65) dogminėje konstitucijoje Lumen gentium (1964) išskirti trys luomai – pasauliečių, vienuolių ir dvasininkų; jie visi įvardyti Dievo tautos sąvoka. Pasauliečiais vadinami visi krikščionys, kurie nėra gavę šventimų ir nepriklauso Bažnyčioje pripažintam vienuolių luomui. Pasauliečių pašaukimas yra ieškoti Dievo karalystės rūpinantis laikinaisiais dalykais ir juos tvarkant pagal Dievo valią. Jie pašaukti evangelizuoti pasaulį, skleisti ir ginti Bažnyčią, jos veikimą įvairiose vietose ir įvairiomis sąlygomis, kurti krikščioniškąją kultūrą. 20 a. pirmoje pusėje susiklostė pasauliečių teologijos šaka, kuri daugiausia rūpinosi pasauliečių apaštalavimu. Protestantų Bažnyčios krikščionių neskirsto į luomus, neigia egzistuojant Šventimų sakramentą, kunigystės šventimais vadina Krikšto sakramentą ir pripažįsta visų Bažnyčios narių visuotinę kunigystę.
2245
Pasauliečiai