laikinàsis nedarbingùmas, asmens laikinas negebėjimas dirbti dėl ligos, traumos ar kitų priežasčių, nustatytų teisės aktuose. Gali būti dalinis ir visiškas. Dalinis laikinasis nedarbingumas nustatomas, kai asmuo negali dirbti savo profesijos darbo, bet laikinai gali dirbti kitą darbą arba gali dirbti savo darbą, bet kitomis sąlygomis. Visiškas laikinasis nedarbingumas nustatomas, kai žmogus kurį laiką negali dirbti jokio darbo ir jam reikia tam tikro gyvenimo režimo bei priežiūros. Laikinojo nedarbingumo priežastys gali būti liga, trauma, profilaktinio pobūdžio priemonės (sanatorinis ir kurortinis gydymas, gimdymo atostogos ir kita), socialinio pobūdžio priemonės (karantinas, protezavimas, ligonio slaugymas ir kita). Laikinojos nedarbingumo būklę nustato gydymo įstaiga ir išduoda nedarbingumo pažymėjimą.
LIETUVOJE pagal Darbo kodeksą (2002, įsigaliojo 2003) darbuotojams, netekusiems darbingumo dėl sužalojimo darbe arba profesinės ligos, darbo vieta ir pareigos išlaikomos, kol jie atgaus darbingumą arba bus nustatytas neįgalumas. Darbuotojams, tapusiems laikinai nedarbingiems dėl kitų priežasčių, darbo vieta ir pareigos paliekamos, jei jie dėl laikinojo nedarbingumo neatvyksta į darbą ne daugiau kaip 120 dienų iš eilės arba ne daugiau kaip 140 dienų per paskutinius 12 mėnesių, jei įstatymai ir kiti norminiai teisės aktai nenustato, kad tam tikros ligos atveju darbo vieta ir pareigos laikomos ilgesnį laiką.
569