Laikinàsis Pagrindnis Įstãtymas, Lietuvõs Respùblikos Laikinàsis Pagrindnis Įstãtymas, Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1990 03 11 priimtas teisės aktas. Pabrėždama nepriklausomos Lietuvos valstybės ir jos konstitucinės tvarkos tęstinumą Aukščiausioji Taryba priėmė įstatymą Dėl 1938 m. gegužės 12 dienos Lietuvos Konstitucijos galiojimo atstatymo. Atsižvelgdama į būtinybę 1938 Konstitucijos nuostatas priderinti prie pakitusių politinių, ekonominių ir kitų visuomeninių sąlygų Aukščiausioji Taryba tą pačią dieną sustabdė 1938 Konstitucijos galiojimą ir priėmė Laikinąjį Pagrindinį Įstatymą. Juo skelbiama, kad Lietuvos Respublika yra suvereni demokratinė valstybė ir suvereni valstybės valdžia priklauso Lietuvos liaudžiai. Valstybės valdžią buvo pavesta vykdyti Aukščiausiajai Tarybai (parlamentui), vyriausybei ir teismams. Pagal šį įstatymą, faktiškai išliko valdžios sovietinė struktūra, vieningos valdžios koncepcija, kurios esmę sudarė vertikalusis valdžios institucijų pavaldumas, Aukščiausiosios Tarybos ir vietinių tarybų sistema bei jų sudarymo tvarka, teismų ir prokuratūros sistema. Laikinojo Pagrindinio Įstatymo straipsniai buvo dažnai keičiami ir taisomi, kad bent iš dalies atitiktų sparčiai kintančius Lietuvos politinius, ekonominius ir socialinius santykius.
1990 11 07 Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumui priėmus nutarimą Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos rengimo pradėta rengti nauja konstitucija, atitinkanti Lietuvos demokratines tradicijas ir demokratinių valstybių lyginamosios konstitucinės teisės svarbiausias nuostatas. Suderintam Konstitucijos projektui 1992 10 13 pritarė Aukščiausioji Taryba. Laikinasis Pagrindinis Įstatymas nustojo galioti 1992 11 02, tai yra įsigaliojus 1992 10 25 referendume priimtai Lietuvos Respublikos Konstitucijai.
2271