lako lògika, neklasikinės logikos sritis, tirianti laiko raišką samprotavimuose. Atsirado antikoje kaip modalinės logikos šaka. Šiuolaikinė laiko logika susiklostė 20 a. antroje pusėje. Modalinės logikos operatoriai būtina ir galima laiko logikoje interpretuojami kaip visada ir kai kada. Be šių, vartojami įvairūs operatoriai, kurie padidina laiko raiškos galimybes. Greta operatorių ateičiai reikšti naudojami operatoriai praeičiai (visada praeityje ir kai kada praeityje). Plačiai tiriama diskrečioji laiko logika, kurioje laikas yra diskretus. Ji skirstoma į tiesinę ir skaidaus (besišakojančio) laiko logiką. Tiriami įvairūs laiko logikų aksiomatizacijos ir išsprendžiamumo klausimai, išvedimo automatizacijos galimybės. Kai kurios laiko logikos yra ne tik neišsprendžiamos, bet ir nėra galutinai aksiomatizuojamos – pvz., klasikine predikatų logika pagrįsta laiko logika su operatoriais visada ir sekantis. Tiriama ir tolydžioji laiko logika, kurioje laikas yra tolydus. Laiko logikos įvairios rūšys plačiai taikomos informatikoje ir kuriant dirbtinį intelektą.
L: A. N. Prior Past, Present and Future Oxford 1967; D. M. Gabbay, I. M. Hodkinson, M. A. Reynolds Temporal Logic: Mathematical Foundation and Computational Aspects 2 vol. Oxford 1994–2000; J. van Benthem Temporal Logic / Handbook of Logic in Artificial Intelligence and Logic Programming vol. 4 Oxford 1995.
2741