lakymas atmintyjè, vienas pagrindinių atminties procesų (greta atsiminimo, įsiminimo, užmiršimo). Suvokta informacija laikoma atmintyje nuo kelių sekundžių (sensorinė atmintis ir trumpalaikė atmintis) iki laiko, matuojamo dienomis, metais ir dešimtmečiais (ilgalaikė atmintis). Laikymo atmintyje proceso negalima stebėti tiesiogiai, jis įrodomas įsiminimu (nustatoma, kas turėtų būti laikoma), atsiminimu (patikrinama, kas išlaikyta) ir užmiršimu (laikymo atmintyje priešprieša). Galimybės ilgai atmintyje išlaikyti informaciją neribotos, yra duomenų, kad išlaikoma daugiau, negu gebama atsiminti. Tai nustatyta tiriant hipermnezijos atvejus ir dirginant smegenis hipnoze (pakitus sąmonei atsimenama labai daug įvykių). Informacijos laikymas atmintyje priklauso nuo žmogaus interesų, veiklos motyvų, tikslų, įsimenamų dalykų pateikimo būdų (mnemonika), kartojimo (pailgina informacijos laikymą atmintyje) ir užmiršimo. Laikymas atmintyje skirstomas į aktyvųjį ir pasyvųjį. Aktyviajam laikymui atmintyje būdinga informacijos atmintyje pertvarkymas: ji ne tik kartojama, bet ir įtraukiama į naują semantinių ryšių sistemą (pavyzdžiui, nuo raidžių pereinama prie žodžių, nuo žodžių prie sakinių), todėl informacija geriau atsimenama. Pasyviajam laikymui atmintyje būdinga mechaniškas kartojimas, informacija nepertvarkoma ir išlaikoma pradinės formos.
19 amžiaus pabaigoje pirmasis laikymo atmintyje tyrimus atliko vokiečių psichologas H. Ebbinghausas. Jis nustatė, kad daugiausia pamirštama pirmosiomis po įsiminimo minutėmis ir valandomis.
1868