láimė, gyvenimo pilnatvės subjektyvus jausmas, kuris kyla tenkinant dvasinius (pažinimo, bendravimo, estetinius ir kitokius) ir fiziologinius poreikius; idealybės ir esamybės faktinis ar įsivaizduojamas atitikmuo. Platesne prasme – visiškas žmogaus pasitenkinimas pasaulio būtimi. Laimė susijusi su gyvenimo tikslo ir prasmės klausimais. Kaip savirealizacijos koncepcija ir praktika remiasi asmens savistaba, siekių ir galimybių adekvatumu, vienpusiško savęs vertinimo kontrole.
Etikos teorijos, kuri gyvenimo tikslu laiko asmeninį laimės siekimą – eudemonizmo – svarbiausias atstovas Aristotelis laimę apibrėžė kaip kiekvienos veiklos tikslą, o ne asmens būseną. Jos troškimą skyrė nuo malonumo išgyvenimo. Malonumas negali būti protingos ir laimingos veiklos pagrindas. Vienas gyvenimo būdų, leidžiančių pasiekti eudemoniją, yra teorinė egzistencija. Ji ieško tikrovės dėsnių, pirmenybę teikia stebėjimui, arba kontempliacijai, plėtoja protingo vidurio dorybes (drąsa, saikingumas, dosnumas). Teoriniame gyvenime žmogui pakanka savęs paties (pirmoji laimės alternatyva). Praktiniame gyvenime tobulumas ir autarkija (savaiminis pakankamumas) įmanomi tik protingai ir teisingai suformuotose socialinio ir politinio gyvenimo srityse (antroji laimės alternatyva). Stoikai laime laikė prigimties ir proto harmoniją, kuri pasiekiama, kai sielos ramybės netrikdo malonumo, nemalonumo, troškimo ir baimės afektai. Laimę lemia dorovinė įžvalga, parodanti, kokia yra daiktų ir veiksmų tikroji vertė. Epikūras nurodė keturias pagrindines kliūtis, trukdančias pasiekti laimę, – tai žmogų persekiojančios dievų, mirties, skausmo baimė ir abejonė, ar laimė pasiekiama. Teisingas gyvenimas be nerimo – ataraksija – ne tik fizinio skausmo nebuvimas, bet ir dvasinis išsivadavimas iš sumaišties puoselėjant dorybes. Krikščionybės tradicijoje laimės sąvoka nagrinėjama siejant ją su amžinybe. Tomas Akvinietis pabrėžė, kad žmogus yra Dievo globojamas, bet ne nuo Jo priklausomas, turi laisvą valią. Tik visomis pastangomis artėjant prie Dievo (laikantis Jo įsakymų) galima pasiekti laimę; predestinacija neturėtų tam kliudyti. Šviečiamajame amžiuje laimės problematika kilo proto emancipacijos ir savęs pažinimo kontekste. Mokslinis mąstymas pašalina žmogaus ir jam svetimo pasaulio priešpriešą, taip pat vidinę sielos nedarną – žmogus nebebijo to, ko negali paaiškinti. Jis turi teisę į laimę, kuri, protingai apsvarsčius visuomenės tikslus, gali būti vis iš naujo siekiama ir formuluojama. I. Kantas atmetė eudemonistinę laimės sampratą kaip stokojančią savarankiškos moralumo reikšmės. Pabrėžė, kad žmogus turi siekti ne būti laimingas, o tapti vertas laimės. Tai būtinai kyla iš dorovės dėsnio (kategorinio imperatyvo) laikymosi. Kiekvieno elgesio galutinis objektas turėtų būti aukščiausias gėris, kuris apima pirmąjį gėrį (dorybę, arba nuostatą vykdyti pareigą) ir tobulą gėrį (laimę). Pasak I. Kanto, laimė – protingos būtybės būvis pasaulyje, kai viskas vyksta pagal jos norą ir valią. Disponuodama nuo moralinės laisvės priklausančiu pirmuoju gėriu protinga būtybė tobulu gėriu, arba laime, disponuoja tik iš dalies, nes jis priklauso nuo gyvenimiškų santykių, išorinių aplinkybių, atsitiktinumų. Šią praktinio proto antinomiją išsprendžia Dievo, kaip aukščiausio gėrio galimybės, buvimo postulatas. A. Comte’as individualų nesaikingumą ir destruktyvius troškimus traktavo kaip visuotinio gėrio priešybę. Racionali ir individuali laimė gali būti pasiekiama tik paklūstant visuotiniam gėriui – derinant individualius ir visuomenės poreikius. J. Benthamas teigė, kad laimės reikšmė yra visuomeninė nauda – suteikti kuo daugiau laimės kuo didesniam žmonių skaičiui. J. S. Millis pabrėžė, kad kiekvienas individas iš prigimties siekia individualios laimės, todėl visų gerovė yra gėris visiems žmonėms. Veiksmo moralinė kokybė turi būti matuojama padariniais, kuriuos jis gali sukelti, o matas turi būti žmonių, kuriuos minėti padariniai liečia, laimės (malonumo) didinimas ir nelaimės (nemalonumo) mažinimas. Reikia atsižvelgti ne tik į laimės kiekybę, bet ir į kokybę, nes jų vertė skirtinga. K. Jaspersas laimės paieškas nukreipė anapus gėrybių pasaulio ir siejo su filosofiniu gyvenimo būdu – vidinėmis pastangomis, pagalba sau, meditacija vienatvėje arba bendravimu su kitu (egzistencinė komunikacija). W. Tatarkiewiczius semantiškai analizavo laimės sąvoką, išskyrė 4 jos reikšmes – likimo, intensyvaus džiaugsmo, aukščiausio gėrio, pastovaus pasitenkinimo gyvenimo visuma; šią laikė absoliučia vertybe. A. Maceina laimę suprato kaip absoliutų visko turėjimą. Visumos trokštančio žmogaus nepatenkina dalis – visiška laimė galima tik amžinybėje. J. Girnius laimę apibrėžė kaip daugiaprasmę sąvoką, susijusią su galutiniu žmogaus siekių patenkinimu, kaip paties žmogaus, o ne išorinės tikrovės kategoriją. Teigė, kad savyje aptinkama laimė nepriklauso nuo išorinės sėkmės ar nesėkmės.
L: B. Kuzmickas Laimė Vilnius 1983; B. Russell Žygis į laimę Vilnius 1999; W. Tatarkiewicz O szczęściu Warszawa 1965; Die Frage nach dem Glück Stuttgart 1978.
1386