Láimė, Láima, lietuvių mitologinė būtybė. Dievybę Laimella 1666 pirmą kartą paminėjo Vilhelmas Martinis D. Kleino giesmyno pratarmėje, šį vardą W. E. J. Mannhardtas perteikė kaip Laimelę. M. Pretorijus priskiria Laimę (Layme) dangaus dievų grupei. Teigia, kad Laimelę (Laimele, Leumele) garbina ir nadruviai, ir skalviai, ir žemaičiai. Jos garbei ir tikintis pagalbos namuose laikomi ir maitinami žalčiai. Gimtuvių apeigų aprašyme M. Pretorijus teigia, kad per jas pagerbiama Laimė (Laime, Laijme), jai dėkojama. J. Brodovskis Laimę apibūdina kaip laimės, sėkmės deivę (Laime), prilygina Fortūnai (Fortuna). P. Ruigio žodyne pateikiama Laima (apibūdinama kaip gimimo, sėkmės deivė) ir Laimė (laimės deivė). K. G. Milkaus žodyne Laima aprašoma kaip gimimo, laimės, gyvenimo deivė, o Laimė (Laimelė) – sėkmės deivė. G. Ostermejeris teigė, kad lietuviai tikėję, jog deivė Laima lemianti likimą ir niekas negali jo pakeisti. E. Fraenkelis ir K. Būga Laimę, Laimą kildina iš indoeuropiečių laid‑me – leisti, kurti, tverti; prūsų kalba laeims – turtingas. A. J. Greimas Laimą įvardija kaip žmogaus likimo ir laimės deivę.
Lietuvių tautosakoje Laimė nusakoma kaip turinti moters išvaizdą, galinti lemti arba nuspėti naujagimio likimą. Dažniausiai veikia drauge su savo seserimi Giltine. 19–20 a. tautosakoje dažniau minima ne deivė Laimė, bet laimė kaip individo likimą įasmeninanti būtybė (dalia, nelaimė, vargas). Latvių tautosakoje panašios funkcijos priskiriamos deivei Laimai.
2781