Laiška korintiẽčiams, dvi Naujojo Testamento Apaštalų raštų knygos: Pirmas laiškas korintiečiams (1 Kor) ir Antras laiškas korintiečiams (2 Kor). Vieni Pauliaus laiškų. Parašyti graikų kalba (1 Kor – nežinomo raštininko apie 56 po Kr. Efese, diktuojant apaštalui Pauliui, 2 Kor – 56 ar 57 parašytas apaštalo Pauliaus Makedonijoje) ir adresuoti Korinto krikščionių bendruomenei; seniausi nuorašai (apie 200) išlikę Beatty II kodekse (saugomi Ch. Beatty bibliotekoje Dubline). Iš teksto (1 Kor 5, 9 ir 2 Kor 2, 3–4; 7, 8) matyti, kad buvo mažiausiai dar 2 Laiškai korintiečiams, rašyti iki ir po 1 Kor, bet jie neišliko.
Griežto plano neturinčiame 1 Kor po įvadinės dalies (1, 1–9) Paulius sielvartauja dėl Korinto krikščionių susiskaldymo (1, 10–4, 21), kritiškai vertina bendruomenės dorovinę būklę (5–10), svarsto gyvenimo ir tikėjimo klausimus (11–15), vardija praktinius reikalus ir perduoda asmeninius sveikinimus (16). Apsilankęs Korinte (50 žiemą – 52 vasarą) sužinojo, kad tenykštės bendruomenės nariai skaldosi į Pauliaus, Apolo, Kefo (Petro) ir kitų mokiniais besivadinančių grupes (1, 12), autorius ragina laikytis vienybės (Ar Paulius, ar Apolas, ar Kefas, … viskas jūsų, bet jūs patys – Kristaus 3, 22. 23). Krikščionys turi atsiliepti į daugelį helenistinės visuomenės iššūkių: žydų ir graikų pasaulio išminčiai priešpriešinti krikščionių skelbimą. (Žydai reikalauja stebuklų, graikai ieško išminties, o mes skelbiame Kristų nukryžiuotąjį 1, 22–23), doroviniam palaidumui – santuoką ir skaistumą (5, 1–13; 6, 12–29; 7, 1–40), dualistinei mąstysenai – tikėjimą mirusiųjų prisikėlimu (15, 1–58). Nuo aplinkos religinių papročių krikščionių kultas turi skirtis bendruomenės vienybe Kristuje, jos esminiai kriterijai – visų narių vertingumas (12, 12–30), bendruomenės ugdymas (14, 1–19) ir svarbiausia – nesavanaudiška tarpusavio meilė (Himnas meilei, 13, 1–13). Krikščionybėje 1 Kor iki šiol laikomas vienu aktualiausių Pauliaus laiškų, išskyrus keletą epochos kultūrinės aplinkos nulemtų detalių (11, 3–15 vyro kaip moters galvos, o moters kaip vyro atšvaito apibūdinimą, nurodymą vyrams melstis neapdengta galva, o moterims – apsigobus, prigimtinį ilgų plaukų gėdingumą vyrams ir garbingumą moterims).
Ne tiek dėstymo sistemingumu, kiek kovingumu ir įtaigumu pasižyminčiame 2 Kor po įvado (1, 1–11) autorius aptaria savo santykius su Korinto bendruomene (1, 12–7, 16), ragina aukomis remti Jeruzalės bendruomenę (8–9), aistringai gina nuo priešininkų savo tarnystę (10, 1–13, 10), siunčia linkėjimus ir sveikinimus (13, 11–13). Stiliaus gyvumu ir formuluočių tikslumu 2 Kor pranoksta visus kitus Pauliaus laiškus. Šaltakraujiškai ir jausmingai, bardamas ir girdamas, piktai ir meiliai jis stengiasi žūtbūt išlaikyti Korinto bendruomenės vienybę ir prisidėti prie jos ugdymo. Žodžių ir minčių priešpriešos eina viena paskui kitą (2 Kor 1, 5. 17–22. 24 – 2, 1. 16; 3, 3. 6. 9. 13; 4, 10–11. 18; 5, 15. 17; 8, 9; 9, 5; 12, 6–10), korintiečių silpnybės kritikuojamos energingai ir su humoru (2 Kor 10, 12; 11, 1. 16. 19. 21. 23), o kai kurie taiklūs laiško sakiniai tapo sentencijomis (Raidė užmuša, o Dvasia teikia gyvybę 2 Kor 3, 6, Viešpats yra Dvasia. O kur Viešpaties Dvasia, ten ir laisvė 2 Kor 3, 17).
2919
Pirmas laiškas korintiečiams; Antras laiškas korintiečiams