Laiška tesalonikiẽčiams, dvi Naujojo Testamento Apaštalų raštų knygos: Pirmas laiškas tesalonikiečiams (1 Tes) ir Antras laiškas tesalonikiečiams (2 Tes). Vieni Pauliaus laiškų. Parašyti graikų kalba (1 Tes – apaštalo Pauliaus, 2 Tes – jo padiktuotas nežinomam raštininkui ir papildytas Pauliaus prierašu) 51 po Kr. Korinte ir adresuoti Tesalonikų (dabar Salonikai) krikščionių bendruomenei. Seniausi išlikę nuorašai: 1 Tes (apie 200) – Beatty II kodekse (saugomi Ch. Beatty bibliotekoje Dubline), 2 Tes (3–4 a.) – Narmutidės papiruse (saugomas Egipto muziejuje Kaire).
1 Tes po įvadinio sveikinimo (1, 1) Paulius dėkoja Dievui už Tesalonikų krikščionių tikėjimą (1, 2–10), primena skleidęs tarp jų Evangeliją (2) ir džiaugiasi bendradarbio Timotiejaus parneštomis geromis žiniomis apie bendruomenę (3), ragina tikinčiuosius nesustoti šventėjimo kelyje (4, 1–12) ir pasikliauti prisikėlimo iš numirusiųjų viltimi (4, 12 – 5, 11), pataria dėl gyvenimo bendruomenėje (5, 12–22) ir perduoda linkėjimus (5, 23–28). Šviesi ir džiaugsminga 1 Tes nuotaika liudija artimą apaštalo ryšį su bendruomene, jo įsteigta Tesalonikuose prieš metus, per pirmą misijų kelionę.
2 Tes sveikinami vietos krikščionys ir džiaugiamasi jų tikėjimu (1, 1–5), primenamas būsimasis atlygis doriesiems ir nedoriesiems (1, 6–12), nurodomi Kristaus antrojo atėjimo ženklai (2, 1–12), raginama melstis už Pauliaus apaštalavimo sėkmę (3, 1–5) ir sekti juo savo gyvenime (3, 6–15), o prie atsisveikinimo (3, 16) priduriamos Pauliaus rašytos eilutės (3, 17–18). Laiško tikslas – paneigti stiprėjančias apokaliptines nuotaikas (2, 2) ir pasmerkti apsileidimą bei dykinėjimą (Kas nenori dirbti, tenevalgo! 3, 10). Laiškai tesalonikiečiams vertingi ne kaip krikščioniškosios dogmatikos istoriniai paminklai, bet kaip ankstyvųjų krikščionių tikėjimo ir pirmųjų misionierių patyrimo liudijimai.
2919
Pirmas laiškas tesalonikiečiams; Antras laiškas tesalonikiečiams