Láiškas efeziẽčiams, viena Naujojo Testamento Apaštalų raštų knygų, įtraukta į Kalėjimo laiškus. Vienas Pauliaus laiškų. Parašytas graikų kalba apaštalo Pauliaus, veikiausiai kalinčio Romoje 61–63 po Kristaus, ir skirtas visos Mažosios Azijos krikščionių bendruomenėms. Seniausias nuorašas (apie 200) išlikęs Beatty II kodekse (saugomas Ch. Beatty bibliotekoje Dubline). Laiško efeziečiams svarbiausios dalys: pradžia (1, 1–2), pirma dalis (1, 3–3, 21), antra dalis (4, 1–6, 20), pabaiga (6, 21–24). Pirmą dalį sudaro Jėzų Kristų įtikėjusiųjų palaiminimas (1, 3–14), malda prašant apšviesti tikinčiuosius (1, 15–23), Jėzaus Kristaus įgyvendinto visų žmonių išganymo santrauka (2), Pauliaus tarnystės apibūdinimas (3, 1–13), Kristaus garbinimo malda (3, 14–19) ir baigiamoji doksologija (3, 20–21). Antroje dalyje raginama laikytis vienybės ir pagal kiekvieno pašaukimą jai tarnauti (4, 1–16), atsisakyti ankstesnio gyvenimo (apsivilkti nauju žmogumi 4, 17–31), tapti Dievo sekėjais (4, 31–5, 2), iš tamsos žengti į šviesą (5, 3–20), sutuoktinių meilėje vadovautis Jėzaus Kristaus ir Bažnyčios meilės pavyzdžiu (5, 21–33), vaikų ir tėvų santykiuose paisyti teisingumo (6, 1–9), o tarnų ir šeimininkų – Viešpaties baimės (6, 10–17), kovoje su blogio galybėmis apsiginkluoti Dievo ginklais (6, 18–20). Palyginti su kitas Pauliaus laiškais, šiam labiau būdinga ne tiek teisinė, kiek etinė ir kartu kosminė žmogaus sutaikinimo su Dievu dialektika (2, 11–21), Bažnyčios ne kaip vietinės bendruomenės, bet kaip visuotinės tikrovės – Kristaus kūno (1, 22–23; 5, 23 ir kt.) – samprata.
2919