Láiškas filipiẽčiams, viena Naujojo Testamento Apaštalų raštų knygų, įtraukta į Kalėjimo laiškus. Vienas Pauliaus laiškų. Parašytas graikų kalba apaštalo Pauliaus, veikiausiai kalinčio Romoje 61–63 po Kr. (kitais duomenimis, kalinčio Efese 56–57 po Kr.), skirtas Filipų (Graikija) krikščionių bendruomenei. Seniausias nuorašas (apie 200) išlikęs Beatty II kodekse (saugomas Ch. Beatty bibliotekoje Dubline). Po įvado (1, 1–11) dalijamasi kalėjimo apmąstymais (1, 12–26), raginama ištikimai laikytis Evangelijos, puoselėti vienybę, būti tvirtais (tokio nusistatymo kaip Kristus Jėzus) ir darbuotis dėl išganymo (1, 27–2, 18), supažindinama su į pagalbą siunčiamais Pauliaus bendražygiais Timotiejumi ir Epafroditu (2, 19–30), perspėjama saugotis krikščionybės judaizavimo šalininkų ir skatinama siekti tobulumo (3, 1–21), drąsinami bičiuliai ir dėkojama už paramą (4, 1–20). Laiškas filipiečiams baigiamas sveikinimais (4, 21–23). Lydimas Silo, Timotiejaus ir Luko Paulius buvo lankęsis Filipuose per pirmąją misijų kelionę (49 ar 50), nuo tada, kaip matyti iš Laiško filipiečiams intonacijos, jautė prieraišumą vietos krikščionims (1, 3–8), ne kartą buvo jų šelptas (4, 15–16) ir to niekada nepamiršo (4, 10). Ypač vertingas Pauliaus cituojamas himnas Kristui – tarnui ir Viešpačiui (2, 6–11), kaip spėjama, kilęs iš pirmųjų krikščionių liturgijos (Jeruzalės apeigos).
2919