Láiškas galãtams, viena Naujojo Testamento Apaštalų raštų knygų. Vienas Pauliaus laiškų. Parašytas graikų kalba 56–57 po Kr. žiemą Efese (1, 1–6, 10 apaštalo Pauliaus padiktuota nežinomam raštininkui, 6, 10–18 rašyta paties Pauliaus), adresuotas Galatijos (Mažoji Azija) krikščionių bendruomenėms; seniausias nuorašas (apie 200) išlikęs Beatty II kodekse (saugomas Ch. Beatty bibliotekoje Dubline). Po įvadinės dalies (1, 1–5) Paulius perspėja dėl Evangelijos iškraipymo ir aiškina savo misiją (1, 6–2, 21), nagrinėja Kristaus tikėjimo ir Senojo Įstatymo santykį išganymo istorijoje (3–4), pabrėžia krikščioniškąją laisvę bei išlaisvinančios Dvasios veikimą (5, 1–6, 10) ir apibendrina savo ranka rašytomis eilutėmis (6, 11–18). Iš pagonių kilę tikintieji raginami nepasiduoti krikščionybės judaizavimui, skatinančiam laikytis Mozės įstatymo apeiginių nuostatų (4, 21; 5, 4) ir praktikuoti apipjaustymą (Kristuje Jėzuje nieko nereiškia nei apipjaustymas, nei neapipjaustymas, o vien tikėjimas, kuris veikia meile 5, 6). Laiškui galatams būdinga minties tikslumas ir griežtumas, poleminis stilius, bekompromisės formuluotės. Krikščionybės tradicijoje (ypač protestantizme) svarbią nuteisinimo (gr. dikaiosynē) sąvoką (Žmogus nuteisinamas ne įstatymo darbais, o tik tikėjimu į Jėzų Kristų 2, 16) Paulius vėliau išplėtojo Laiške romiečiams.
2919