laissez faire

laissez faire (pranc. leiskite veikti; lesė fer), laissez faire, laissez passer (pranc. leiskite veikti, praleiskite; lesė fer, lesė pasė), valstybės visiško nesikišimo į ekonominį gyvenimą doktrina. Dar vadinama ekonomine liberalizmo teorija, priešinga valstybės vykdomai ekonominei politikai. Pirmą kartą terminas pavartotas 18 a. fiziokratų (fiziokratizmas). Doktriną 1774 suformulavo ekonomistas G. Whatley (Didžioji Britanija) veikale Prekybos principai (Principles of Trade). Siejama su 19 a. liberalizmo epocha. Laissez faire propaguotojai daugiausia rėmėsi A. Smitho veikalu Tautų turtas (Wealth of Nations 1776). Susiklostė kaip pasipriešinimas tradiciniam feodaliniam monopolistiniam valstybės valdymo modeliui, kai valstybė tiesiogiai kontroliuoja ekonominę politiką. Rėmėsi idėja, kad efektyviausia ekonominė veikla galima tik ten, kur prekių, paslaugų, kapitalo ir darbo pasiūla ir paklausa susireguliuoja savaime, veikiant rinkos kainų mechanizmui ir nesikišant išorės jėgoms. Bet kokia kontrolė (net minimalaus atlyginimo nustatymas ar vaikų darbo valandų apribojimas) buvo laikoma nepriimtinu kišimusi į ekonominę laisvę. Laissez faire buvo siejama su tobulosios konkurencijos modeliu (kūrėjai – ekonomistai D. Ricardo ir A. Marshallas; abu Didžioji Britanija). Laissez faire iki 19 a. vidurio buvo labai palaikoma neatsižvelgiant į tai, kad sėkmingai veikiančios monopolijos griovė tobulosios konkurencijos modelį, o darbuotojų ir darbdavių nelygiavertės derybos menkino laissez faire teorinį teisingumą. Laissez faire rėmėsi argumentu, kad bet kokia ekonomikos teisinė kontrolė neišvengiamai sukelia mainų nelygybę, o nesant reguliavimo vyrauja natūrali laisvė ir lygybė. Teigta, kad laissez faire reikalauja visiškos ekonominės ir politinės laisvės, bet iš tikrųjų ji priklausė nuo valstybės politikų paramos. Ekonomiškai stipriose Europos ir Šiaurės Amerikos valstybėse laissez faire vyravo 19 a. pabaigoje–20 a. pradžioje. Per I pasaulinį karą ir Didžiosios depresijos metais laissez faire kone visiškai prarado savo populiarumą. Atgijo Šaltojo karo metais dėl ideologinių priežasčių, daugiausia propaguota Jaunosios austrų mokyklos (Austrų mokykla) ir jos atstovų L. H. von Miseso ir F. A. von Hayeko. Po Šaltojo karo laissez faire idėjas daugiausia plėtojo M. Friedmanas (Jungtinės Amerikos Valstijos) ir L. Erhardas (Vokietija). Kai kuriomis laissez faire idėjomis kartais susidomima ir moderniosiose visuomenėse. Laissez faire, kaip doktrina, susijusi su kai kuriomis konservatyviomis ekonominės minties mokyklomis, daugiausia su monetarizmu. 20 a. Honkongas laissez faire idėjas pritaikė ekonominėje politikoje plėtodamas laisvųjų ekonominių zonų koncepciją. Laissez faire ekonominės filosofijos nuosaikesnės versijos naudotos 20 a. pabaigoje konservatorių vyriausybių (pavyzdžiui, M. Thatcher vyriausybės) Didžiojoje Britanijoje, R. Reagano ir G. H. W. Busho vyriausybės Jungtinių Amerikos Valstijų politikoje. Laissez faire iš dalies taikė Naujosios Zelandijos finansų ministras R. Douglasas ir Čilės diktatorius A. Pinochetas, bet šios vyriausybės negalėjo remtis grynąja laissez faire forma, nes senosios teorijos rėmėsi aukso standarto išorine kontrole, kurios dauguma valstybių atsisakė 20 a. 4 dešimtmetyje.