laisvãlaikio sociològija tiria žmonių laisvalaikio veiklos sritis, laisvalaikio susidarymo galimybes ir tos veiklos padarinius visuomenės gyvenimui. Laisvalaikio sociologijoje 20 a. pabaigoje–21 a. pradžioje susiformavo dvi svarbiausios tyrimų tradicijos: darbo ir laisvalaikio santykių bei laisvalaikio praleidimo tipų. Daugiausia nagrinėjamos konkrečios su laisvalaikiu susijusios sritys: turizmas, sportas, masinės komunikacijos, t. p. lyčių, amžiaus grupių laisvalaikis, jo kultūra ir kita. Laisvalaikio problematiką imta tyrinėti 20 a. pirmoje pusėje (20 a. 4 dešimtmečio empiriniai laisvalaikio tyrimai Jungtinėse Amerikos Valstijose), bet laisvalaikio sociologijos užuomazgos atsirado 20 a. 9 dešimtmetyje, kai sociologai ėmė domėtis ne tik darbo santykiais (industrinė, darbo sociologija), bet ir žmonių veikla atidirbus mokamą darbo laiką, t. p. veikla namuose, visuomenėje. Pirmosiose laisvalaikio sociologijos studijose nagrinėjami darbo ir laisvalaikio santykiai. Žymiausi tyrėjai – sociologai S. Parkeris (Jungtinės Amerikos Valstijos) ir K. Robertsas (Didžioji Britanija). Laisvalaikio sociologija, kaip savarankiška sociologijos sritis, susiklostė pasirodžius prancūzų sociologo J. Dumazedier veikalui Empirinė laisvalaikio sociologija (Sociologie empirique du loisir 1974) ir S. Parkerio Laisvalaikio sociologija (Sociology of Leisure 1976). Laisvalaikio sociologija turėjo įtakos poindustrinės visuomenės koncepcijai (ją tyrė prancūzų sociologas J. Fourastié) susiformuoti, ši koncepcija tapo vadinamosios laisvalaikio civilizacijos teorijos pagrindu.
LIETUVOJE laisvalaikio tyrimai daugiausia buvo atliekami kaip laiko biudžeto tyrimų sudėtinė dalis; žymiausi tyrėjai – J. Leonavičius, S. Bendikienė, J. Bundzinskienė, A. Kličius, E. Staneika ir kiti. Šių tyrimų rezultatai buvo siejami su konkrečiomis žmonių veiklos sritimis, pvz., vartojimu (A. Buračas, A. A. Mitrikas). T. p. tiriama laisvalaikio veiklos tipologizavimas (A. A. Mitrikas), žmonių psichologinė būsena laisvalaikiu (L. Kublickienė) ir kita.
2095