laisvãlaikis, laikas, likęs atidirbus darbo valandas, patenkinus buitinius ir fiziologinius poreikius bei skirtas poilsiui, pramogoms, pomėgiams, savišvietai, saviraiškai ar kitai kūrybinei veiklai.
Laisvalaikis skiriasi nuo ne darbo laiko (šis, be laisvalaikio, apima ir miegą, fiziologinių poreikių tenkinimą, buities darbus, vaikų priežiūrą, auklėjimą ir kita).
Skiriama dvejopa laisvalaikio veikla: regeneracinė – nuovargiui pašalinti (žmogus ilsisi, pramogauja) ir veikla, kuri padeda žmogui fiziškai ir dvasiškai tobulėti, išreikšti save (bendrauti su draugais, dalyvauti kultūros renginiuose, bendruomenės, visuomeninėje veikloje ir kita).
Žmonių laisvalaikio trukmę ir jo įvairovę lemia daugelis veiksnių: objektyvūs aplinkos veiksniai (šalies ekonomikos lygis, gyvenamoji vieta, jos urbanizacija, laisvalaikio infrastruktūra ir kita, įsigalėjusios gyvenimo normos, tradicijos, papročiai, bendravimo įpročiai ir kita), individams ar jų grupėms būdingi objektyvūs (demografiniai, lyties, amžiaus, šeimos padėties ir jos struktūros, darbo, išsilavinimo ir kita) ir subjektyvūs (individų psichologinės savybės ir susiformavę lisvalaikio veiklos ir būsenos vertinimai) veiksniai.
Istoriškai laisvalaikis ir jo vaidmuo žmonių gyvenime kinta. Paplitus naujausioms technologijoms (susisiekimo, komunikacijos ir kitoms) bei šiuolaikiniam darbo ir vartojimo organizavimui, spartėjant gyvenimo tempui laisvalaikis tampa fragmentiškas, jo ima trūkti, o turimas laisvalaikis darosi stereotipiškas, smarkiai veikiamas masinės kultūros.
2095