laisvamanýbė, pasaulėžiūros nuostata, kuria atsisakoma mąstymą, mokslinį pažinimą, socialines politines pažiūras sieti su religiniu ar kitokiu autoritetu, dogmomis, tradicija. Laisvamanybės šalininkai teigia tikėjimo priklausomybę nuo loginių principų, siekia racionaliai aiškinti religines dogmas, antgamtines galias, Dievą, gina proto pažintinę laisvę. Nuosekli laisvamanybė veda į ateizmą. 17 amžiaus pabaigoje–18 amžiaus pradžioje terminą pradėjo vartoti filosofai W. Molyneux ir A. Collinsas. Laisvamanybės bruožų yra antikos filosofijoje. Viduriniais amžiais laisvamanybė reiškėsi dvejopos tiesos forma. Laisvamanybės forma – deizmas – paplito Šviečiamajame amžiuje tarp prancūzų enciklopedininkų ir anglų filosofų. 19 amžiuje W. K. Cliffordas (Didžioji Britanija) paskelbė laisvamanybės šūkį – klaidinga tikėti tuo, kas nėra pakankamai akivaizdu. Gamtotyros, pozityvizmo ir materializmo vyravimas lėmė laisvamanybės suklestėjimą – ji tapo organizuotu tarptautiniu judėjimu. 1880 Briuselyje įsteigta Pasaulinė laisvamanių sąjunga. 1952 Amsterdame įkurta Tarptautinė humanistinė ir etinė sąjunga, vienijanti apie 20 laisvamanių organizacijų.
LIETUVOJE laisvamanybės idėjos pradėjo plisti 19 amžiaus pabaigoje. Jungtinių Amerikos Valstijų lietuvių bendruomenėje jas skleidė J. Šliūpas, kuris su kitais įsteigė organizaciją Spindulys (1895), Lietuvių laisvamanių sąjungą (1910) ir kitas organizacijas. Lietuvoje veikė Lietuvos laisvamanių etinės kultūros draugija. Žymiausi laisvamanybės atstovai: V. Dembskis, J. Ilgūnas, J. Kairiūkštis, V. Knyva, A. Žukauskas. Laisvamanių tradicijas puoselėja Lietuvos pasaulietinės kultūros draugija (įkurta 1966).