laisvieji žmonės

laisveji žmónės, 15 a.–20 a. pirmo ketvirčio Lietuvos valstiečių kategorija.

Susidarė iš laisvųjų valstiečių ir kitų neprivilegijuotųjų luomų žmonių – žemdirbių nebaudžiauninkų.

Turėjo asmens laisvę, teisę kilnotis; socialiniu ekonominiu požiūriu buvo neterminuoti, činšiniai žemės laikytojai (činšas). Turėjo teisę, ypač valstybiniuose dvaruose, žemę perleisti kitiems valstiečiams, o pastatus – parduoti.

Pirmą kartą surašyti 1795. Vilniaus gubernijoje prie laisvųjų žmonių priskirta 105 000, arba 28,2 % valstiečių. Žemaitijoje (Šiaulių, Raseinių, Kauno apskrityse) jie sudarė pusę, Telšių apskrityje – 96,5 % visų valstiečių vyrų. Vėliau laisvųjų žmonių mažėjo, nes valstybiniuose dvaruose jie buvo priskirti prie valstybinių valstiečių kategorijos; privačiuose dvaruose po 1812 į revizijų sąrašus laisvieji žmonės dažnai buvo įrašomi baudžiauninkais, nes už juos buvo mažesnis pagalvės mokestis. 1861 Kauno gubernijoje laisvieji žmonės sudarė tik 10,7 % visų valstiečių, Vilniaus – 0,8 %.

Baudžiavos panaikinimo laikotarpiu Rusijos imperijos valdžia laisvuosius žmones traktavo kaip bežemius, neturinčius teisių į jų naudojamą žemę. 1857–61 dvarininkai daugelį savo baudžiauninkų pavertė laisvaisiais žmonėmis. Teisę išpirkti iš dvarininkų naudojamą žemę 1864 08 06 įstatymas pripažino tiktai tiems laisviesiems žmonėms, kurie jais tapo po 1857 12 02 caro reskripto (juo pradėta rengti 1861 reforma), visiems kitiems (jie liko dvarininkų žemės nuomininkais) – 1882 06 15 įstatymas (išleistas po masinių laisvųjų žmonių bruzdėjimų). Šiuo įstatymu 20 a. pradžioje laisviesiems žmonėms prilyginti t. p. bajorai, kuriems nepripažinta bajorystė, ir miestiečiai, kurie visą laiką naudojosi dvarų žeme.

Laisvieji žmonės žemę išpirkinėjo iki Pirmojo pasaulinio karo. Jų išpirkos mokesčiai buvo 2–3 kartus didesni už valstybinių ar dvarų valstiečių. Apie ¹/₃ žemės, kuria 1864 naudojosi laisvieji žmonės, liko dvarininkų nuosavybe. Daug jų tapo žemės ūkio darbininkais arba emigravo. Išnyko 20 a. 3 dešimtmetyje sulyginus jų ir kitų kategorijų valstiečių teises.

2073

Mažojoje Lietuvoje

18–19 a. laisvieji žmonės buvo kaimiečiai, neturintys skirtinės žemės sklypo, dvarų kumečiai, kampininkai ir dvariškiai (vokiečių k. Hausleute, Häusler, Kaufgärtner, Höfner, Büdner, Einlieger). Dauguma jų buvo lietuviai (lietuvininkai). Su valstybinių dvarų valdytojais, nuomininkais jie trejiems metams sudarydavo darbo sutartį, gaudavo trobą su daržu ir dirbamosios žemės sklypelį. Už tai kumečiai kasdien, o kampininkai vasarą po du laždienius per savaitę pėsti vokiškame dvare ėjo lažą, kitu metų laiku už menką atlyginimą dirbo kitus darbus. Už gyvulius privalėjo Prūsijos valstybei mokėti nagų ir ragų mokestį. Pasibaigus darbo sutarties terminui, laisvieji žmonės galėjo persikelti pas kitą savininką. Per 18 a. pirmos pusės didžiąją vokiškąją kolonizaciją daug nuvarytų nuo žemės valstiečių tapo trobelninkais, daržininkais, padienininkais; pastarieji neturėjo nė sklypelio, o gyvenamąjį būstą nuomojosi. Tokių socialinių grupių žmonių buvo ir dvarininkų bei junkerių dvaruose.

Lietuvos departamente buvo dar vadinamieji kosėtai (vokiškai Kossäten, Kotsassen); jie turėjo sodybinį sklypelį arba tik trobelę ūkininko skirtinėje arba dvaro palivarko žemėje. Dažnai Prūsijos valdžia visus mažus sklypininkus laisvuosius žmones priskirdavo prie kosėtų. Lietuvos departamente (64 valsčiai) 18 a. buvo 920 kosėtų kiemų su sodybiniais sklypeliais ir 204 – tik su trobele. Į 18 a. pabaigą laisvieji žmonės vokiečiai tapo dviejų ir daugiau sodybinių sklypų savininkais.

19 a. pradžioje yrant baudžiavai daug kosėtų atsirado Klaipėdos apylinkėse. Laisvųjų žmonių vaikai ėjo į dvarus arba pas kulmiškius bei turtingus ūkininkus (daugiausia vokiečius) tarnauti šeimyniškiais. Sukakus nustatytam amžiui, dvarininkas turėjo teisę berną ir mergą pasiimti iš tėvų į dvarą 3–5 ir daugiau metų dirbti priverstinių darbų. Samdinių laisvė galiojo tik vokiečių valstiečių vaikams. Gavę dirvonuojančių ūbų (1 ūbas – vidutiniškai 15 ha), laisvieji žmonės tapdavo ūkininkais.

Po baudžiavos panaikinimo Prūsijoje (1807) buvusių laisvųjų žmonių darbas plito rinkos ekonomikos sąlygomis besiverčiančiuose ūkiuose; naudotas ir 19 a. – dėl vadinamojo prūsiškojo kapitalizmo raidos žemės ūkyje. Dėl socialinės ekonominės padėties lietuviai laisvieji žmonės greičiau nei jų tautiečiai ūkininkai nutausdavo.

-laisvasis žmogus; -kosėtas; -kosėtai

415