laisvóji fòrma, keleto kontrastingų epizodų, laisvos struktūros stambi muzikos forma. Grindžiama vientisumo, kontrasto, repriziškumo principu; turi tradicinių muzikos formų – variacijų (modifikuojami pagrindiniai muzikiniai vaizdai ir temos), rondo (kartojama svarbiausia muzikinė tema), sonatinio simfoninio ciklo (gretinamos kontrastiškos muzikinės temos, jos simfoniškai plėtojamos) elementų. Laisvoji forma ypač būdinga vokalinei ir scenos muzikai. Vokalinėje muzikoje tokią formą dažnai lemia teksto prasmė ir eilėdaros ypatumai, scenos muzikoje – veiksmo plėtojimas, konkreti situacija. Laisvosios formos bruožų yra Renesanso, dar daugiau – baroko (J. S. Bacho fantazijos vargonams), klasicizmo (W. A. Mozarto fantazijos fortepijonui) muzikoje. Laisvosios formos dažną vartojimą romantizmo muzikoje skatino programiškumo tendencija. Laikydamiesi konkretaus siužeto kompozitoriai atitoldavo nuo tradicinių formos tipų, pagrįstų vien tik muzikinio mąstymo logika.
20 a. muzikoje reikšmingas laisvosios formos raidos veiksnys buvo atitolimas nuo klasikinės funkcinės harmonijos – kaip vieno formą sudarančių elementų – principų, būdingų daugeliui tradicinių formų.
1915