laisvóji prekýba, valstybės (valstybių grupės) tarptautinės prekybos politikos forma, kuriai būdingas valstybės nesikišimas į šalies užsienio prekybą verslui naudojantis tarptautinio darbo pasidalijimo teikiamais pranašumais. Darbo tarptautinis pasidalijimas leidžia šalies verslininkams specializuotis gaminti tuos produktus, kurių gamybai jie turi absoliutųjį pranašumą, t. y. gebėjimą gaminti prekes mažesnėmis produkcijos vieneto gamybos sąnaudomis negu kitų šalių verslininkai, arba naudojasi lyginamuoju pranašumu specializuodamiesi gaminti tokias prekes, kurias gali pagaminti sąlygiškai mažesnėmis sąnaudomis negu užsienio verslininkai. Kai valstybės užsienio prekyboje netaiko muitų, subsidijų, kvotų, kitų suvaržymų ir priemonių, nediskriminuoja verslininkų tarptautinėje prekyboje, verslas naudojasi tarptautinio darbo pasidalijimo ir gamybos specializacijos pranašumais, sudaromos galimybės efektyviau paskirstyti pasaulinius išteklius ir maksimizuoti šalies verslo bei valstybės pajamas. Deklaruodamos laisvąją prekybą realiai tarptautiniuose santykiuose valstybės ne visada laikėsi ir laikosi jos principų. Laisvosios prekybos politikoje ilgą laiką reiškiasi dvi priešingos tendencijos: naudojamos protekcionizmo priemonės ir siekiama liberalizuoti tarptautinę prekybą panaikinant apribojimus. Jau nuo seniausių laikų valstybės, remdamosios merkantilizmo idėjomis, vykdė protekcionizmo politiką, siekdamos apsaugoti savo šalies gamintojus nuo kitų šalių gamintojų konkurencijos, ir šios politikos galutinai neatsisakė iki šiol. Vykdant protekcionistinę politiką taikomi importo ir eksporto muitai, kurie gali būti didinami arba mažinami, teikiamos subsidijos konkrečioms ekonominės veiklos rūšims ar sritims, draudžiama eksportuoti arba importuoti tam tikras prekes, įvedamos prekių importo ir eksporto normos (kvotos) arba taikomos kitos priemonės, kurios sukuria nevienodas verslo sąlygas ir konkurencijos galimybes. Laisvoji prekyba, kuri remiasi laissez faire doktrina, suformuluota fiziokratų (fiziokratizmas) idėjų, A. Smitho bei klasikinės politinės ekonomijos ir kitų vėlesnių ekonominių teorijų pagrindu, skatina konkurenciją, riboja monopolijas, sudaro palankesnes galimybes šalies vartotojams įsigyti įvairesnių ir pigesnių prekių, o gamintojams – didinti gamybos mastą ir plėsti gaminamos produkcijos asortimentą. Tarptautinės prekybos liberalizavimo idėja vis labiau įsigali šalių tarpusavio ekonominiuose santykiuose: 1947 buvo pasirašytas Bendrasis susitarimas dėl muitų tarifų ir prekybos, kurio tikslas – kuo didesnis pasaulinės prekybos liberalizavimas, jo vykdymo ir kontrolės funkcijas 1995 perėmė Pasaulio prekybos organizacija, pasirašyta ir funkcionuoja daugybė tarptautinės prekybos konvencijų, daugiašalių ir dvišalių susitarimų dėl laisvosios prekybos (prireikus šalys dėl ekonominių ar neekonominių priežasčių trumpesniam ar ilgesniam laikotarpiui gali sustabdyti susitarimų galiojimą), veikia laisvosios prekybos organizacijų (pvz., Europos laisvosios prekybos asociacija, Lotynų Amerikos laisvosios prekybos asociacija, Vidurio Europos laisvosios prekybos asociacija).
LIETUVA 2001 tapo Pasaulio prekybos organizacijos nare ir įsipareigojo vykdyti jos reikalavimus. Įstojusi į Europos Sąjungą Lietuva nutraukė visas iki narystės sudarytas dvišales ir daugiašales laisvosios prekybos sutartis, jai galioja Europos Sąjungos sudarytos laisvosios prekybos (preferencinės) sutartys.
1036