laisvõsios prekýbos zonà, valstybės arba grupės šalių teritorija, kurioje panaikinti muitai ir kiti užsienio prekybos suvaržymai tai teritorijai priklausančių subjektų atžvilgiu. Į laisvosios prekybos zoną neįeinantiems subjektams vykdoma savarankiška ir su laisvosios prekybos zonos subjektais nederinama užsienio prekybos politika.
Istorija
Laisvosios prekybos zonų terminas anksčiau buvo vartojamas tik apibūdinant laisvuosius uostus, oro uostus, geografines teritorijas (Honkongas, Singapūras, Kopenhaga, Stokholmas, Gdanskas, Los Andželas, Niujorkas ir kitos), į kurias prekės buvo importuojamos arba eksportuojamos iš jų be muitų, arba vadinamuosius laisvuosius sandėlius, kuriuose eksportuojamos arba importuojamos prekės be muitų saugomos laikinai.
Greta šių laisvosios prekybos zonų 20 a. 9 dešimtmetyje plačiai paplito regioninės asociacijos. Manyta, kad jos labai skatina tarptautinės prekybos liberalizavimą ir gerovės kilimą, bet išryškėjo ir neigiamas jų poveikis, nes asociacijų susidarymo motyvai dažnai yra neekonominiai, sukuria politinių, ideologinių ir kitų kliūčių tarp šalių grupių. Pagrindinė sąlyga regioninėms asociacijoms sukurti – jos narių apsaugos bendras lygis negali būti aukštesnis už tą, kai šalys nebuvo asocijuotos. Tokios sąlygos reikalauja Bendrasis susitarimas dėl tarifų ir prekybos ir Pasaulio prekybos organizacija. Europoje veikia Europos laisvosios prekybos asociacija, Šiaurės Amerikoje – Šiaurės Amerikos laisvosios prekybos susitarimas, Pietryčių Azijoje – Pietryčių Azijos valstybių asociacija.
21 amžiuje
21 a. 60–70 % tarptautinės prekybos vyksta per regionines asociacijas. Laisvosios prekybos zonos nėra pakankamai stabilios, ypač Centrinės Amerikos ir Pietų Amerikos regionų šalių, kurios sukuria ir gana greitai suardo laisvosios prekybos zonas. Specifinė laisvosios prekybos zona yra muitų sąjunga (šalys narės ne tik prekiauja tarpusavyje be muitų, bet ir laikosi bendro užsienio muitų tarifo prekiaudamos su į sąjungą neįeinančiomis šalimis).
1036