lãkai (vok. vns. Lack), plėvėdarių tirpalai organiniuose tirpikliuose. Paskleisti plonu sluoksniu ant paviršiaus ir išdžiūvę (išgaravus tirpikliui) sudaro tvirtai sukibusią su juo ploną blizgią plėvelę. Pagal plėvėdarį skiriami aliejiniai lakai, gamtinių arba sintetinių dervų lakai (bituminiai, alkidiniai, perchlorviniliniai, akriliniai, silicio organiniai, poliuretaniniai ir kiti), celiuliozės darinių lakai (nitrolakai, acetil‑, etil‑, benzilceliulioziniai lakai). Pagal plėvėdario reaktyvumą lakui džiūstant skirstomi į termoplastinius ir termoreaktyviuosius. Džiūstant termoplastiniams lakams plėvėdario cheminė sudėtis nepakinta, danga susidaro išgaravus tirpikliui, džiūstant termoreaktyviesiems lakams vyksta polimerizacijos, kopolimerizacijos, polikondensacijos reakcijos, per kurias susidaro tinklinės struktūros polimerai ir lakai pakinta negrįžtamai. Termoreaktyviųjų lakų dangos netirpios, daug atsparesnės cheminėms medžiagoms, atmosferos veikimui, karščiui, mechaniškai tvirtesnės už termoplastinių lakų dangas. Termoplastinių (aliejinių, poliuretaninių, alkidinių) lakų savybės gerinamos vietoj tirpiklio naudojant monomerus arba oligomerus; jie džiūstant lakui kopolimerizuojasi su nesočiuoju plėvėdariu sudarydami tinklinės struktūros polimerus. Džiūvimui spartinti naudojami polimerizacijos iniciatoriai (lakuojant tokiais lakais liejimo būdu galima gauti iki 300 μm storio dangas; kitų lakų dangos būna 10–20 μm storio). Lakų dangų elastingumą pagerina plastifikatoriai, pvz., dibutilftalatas, nedžiūstantieji aliejai ar jų perdirbimo produktai, sikatyvai. Lakai apibūdinami klampa, koncentracija (sausųjų medžiagų kiekis), sklidumu, džiūvimo sąlygomis ir trukme, sukibimu su dengiamuoju paviršiumi, elastingumu, atsparumu smūgiui, atmosferos veiksniams, šviesai, vandeniui, benzinui, tepalams, t. p. elektriniam laidžiui. Lakai naudojami dažams gaminti, dirbiniams apsaugoti nuo atmosferos ar agresyvios aplinkos bei mechaninių jėgų poveikio, elektros izoliacijai (silicio organiniai, epoksidiniai, poliuretaniniai), dekoratyvinei apdailai, tapyboje (dažams apsaugoti, blizgesiui suteikti, blankumui panaikinti), grafikoje (metalui padengti prieš ėsdinimą). Paviršiai lakuojami įvairiais būdais, seniausias iš jų – teptuku, voleliu. Pramonėje lakuojama naudojant valcus, panardinimo, elektroforeziniu, cheminio arba terminio nusodinimo būdu, purškiant lakus suslėgto oro srove.
Istorija
Lakai buvo naudojami jau senovėje. Antrame tūkstantmetyje prieš Kristų Kinijoje lakai buvo gaminami iš lakmedžio sulčių. Egipte lakams gaminti naudota gamtinės dervos (pvz., gintaras), 8 a. – džiūstantieji aliejai (sėmenų, kanapių, aguonų, riešutų). Iki 20 a. 3 dešimtmečio lakai buvo gaminami tik iš tų dervų ir aliejų, vėliau – iš celiuliozės darinių, daugiausia iš nitroceliuliozės, sintetinių dervų (alkidinių, fenol‑, karbamid‑, melaminformaldehidinių). 20 a. 6 dešimtmetyje lakams pradėta naudoti silicio organinius, poliuretaninius, epoksidinius, poliakrilinius, poliolefininius ir kitus plėvėdarius. Lietuvoje aliejiniams lakams gaminti naudotas vietinės gamybos pokostas, iš užsienyje pagamintų žaliavų buvo gaminami spiritiniai lakai, vėliau – nitrolakai, perchlorviniliniai lakai.