lãko dirbinia, taikomosios dailės dirbiniai lakuotu paviršiumi. Lako dirbiniai yra mediniai, metaliniai, odiniai, papjė mašė ir kitos medžiagos indai, vazos, dėžutės, smulkioji plastika, baldai, architektūros detalės, padengtos laku nuo 1 iki kelių šimtų sluoksnių (lakai). Pasižymi blizgiu, atspariu drėgmei paviršiumi. Gaminant lako dirbinius paviršius lyginamas, gruntuojamas, po to lakuojamas rankomis (kempine, vilnoniu audiniu, vata, teptuku) arba specialiais prietaisais. Kiekvienas sluoksnis džiovinamas ir šlifuojamas minkštu šepečiu, audiniu, pemzos milteliais, paskutinis gali būti puošiamas aukso ir sidabro milteliais, tapomas, raižomas, inkrustuojamas perlamutru, dramblio kaulu, sidabru, alavu. Lako dirbiniai dekoruojami peizažais, gėlių ir paukščių motyvais, siužetiniais vaizdais. Ankstyvieji lako dirbiniai buvo juodo ir raudono paviršiaus, vėlesniais laikais plito ir kitos spalvos (tamsiai žalia, aukso, sidabro, mėlyna, kitos).
Istorinė apžvalga
Lako dirbiniai pradėti gaminti antrame tūkstantmetyje prieš Kristų Kinijoje. Čia Hanų laikotarpiu (3 a. pr. Kr. –3 a. po Kr.) veikė didelės lako dirbinių dirbtuvės (daugiausia Džedziango ir Dziangsu vietovėse), kurios gamino lakuotus buities ir dekoratyvinius reikmenis, veidrodžių ir ginklų detales, smulkiąją plastiką. Pagal Kinijos tradiciją nuo paskutinių amžių prieš Kristų iki pirmųjų amžių po Kristaus lako dirbiniai buvo kuriami Korėjoje ir Japonijoje, kiek vėliau Indijoje. 8–12 a. Japonijoje buvo žinoma apie 30 lako dirbinių dekoravimo būdų. Nuo 15 a. Vietname ir Laose plito lako miniatiūros. 15–17 a. Persija ir Indija garsėjo lakuotais knygų aptaisais, papjė mašė ir odinėmis dėžutėmis, kurios buvo puošiamos tempera tapytomis miniatiūromis. Indijoje vertinti Nirmalo lako dirbiniai iš medžio ir metalo, jie puošti auksaspalviu laku ir ryškių spalvų tapyba.
dėžutė (Korėja, maždaug 12 a., Metropolitano meno muziejus Niujorke)
Nuo 15–17 a. Tolimųjų ir Artimųjų Rytų lako dirbiniai buvo vežami į Europą, čia juos pradėta mėgdžioti. Nuo 17 a. lako dirbinių imitacijos plito pirmiausia Venecijoje, kiek vėliau visoje Italijoje, Anglijoje, Prancūzijoje, Portugalijoje; gaminta lakuoti baldai, buazerija, parketas, paveikslų rėmai, įvairūs smulkūs dirbiniai. 17 a. pradžioje Amsterdame, Antverpene, Spa (prie Lježo) įsteigti lako dirbinių cechai. 17–18 a. Gobelinų manufaktūroje buvo daromi vadinamuoju vernis de Gobelin laku dengti baldai. 1730 Paryžiuje baldžių brolių Martinų dirbtuvėje buvo sukurtas paprastesnės technologijos, į kiniškąjį panašus lakas (vernis martin), kuriuo lakuota Versalio rūmų interjerų detalės, baldai, smulkūs dirbiniai. Lako dirbinių projektų sukūrė A. Watteau, F. Boucher, Ch. Huet, J. Pillement’as.
18 a. svarbiu lako dirbinių gamybos centru tapo Vokietija. 1765–1829 Braunschweige veikė J. H. Stobwasserio lako dirbinių bendrovė, ji garsėjo peizažais ir portretais ištapytomis dėžutėmis iš papjė mašė. 18 a. Petro I laikais lako dirbiniai pradėti gaminti Rusijoje, nuo 18 a. pabaigos lako miniatiūros plėtotos Fedoskine, 19 a. pradžioje – Žostove (abu Maskvos sritis), nuo 20 a. 3 dešimtmečio – Paleche (Ivanovo sritis).
19 a. lako dirbinių gamyba smuko, išskyrus Didžiąją Britaniją – čia sukurtos naujos lako dirbinių technologijos papjė mašė baldams ir kitiems dirbiniams. 19 a. pabaigoje lako dirbinius kūrė tik Arts and Crafts Movement bei estetizmo šalininkai. Lako dirbinius atgaivino art deco dailininkai (J. Dunand’as, E. J. Ruhlmannas, E. Grey), jie kūrė baldus, dėžutes, smulkiąją plastiką. Lako dirbinių tradicijos tęsiamos Artimųjų ir Tolimųjų Rytų, Afrikos, Rusijos lako dirbinių centruose, rengiamos tarptautinės parodos (šiuolaikinių lako dirbinių paroda Pekine 2005). Europoje išplitus naujoms technologijoms laku dengti daiktai prarado prabangaus dirbinio reikšmę.
dėžutė (Kinija, 15 a. pradžia)
L: W. Speiser Lackkunst in Ostasien Baden-Baden 1965; H. Huth Lacquer in the West: The History of a Craft and Industry, 1550–1950 Chicago 1971; W. Shixiang Ancient Chinese Lacquerware Beijing 1987.
2972