Lakònija (gr. Lakōnikē), istorinė sritis Graikijoje, Peloponeso pusiasalio pietryčių dalyje. Šiaurėje ribojasi su Arkadija ir Argolide, vakaruose – su Mesenija.
Lakonijoje gyvenviečių buvo įkurta jau paleolite (Manio olos) ir neolite (Kufonuvas). Bronzos amžiuje (apie 1600 – apie 1200 pr. Kr.) Spartos lygumoje klestėjo Kretos-Mikėnų kultūra (centrai Amiklajas, Vafijas, Terapnė); jai žlugus kraštą apie 950 pr. Kr. užėmė dorėnai. Tarp Taigeto ir Parnono kalnų plytinčioje centrinėje Lakonijos lygumoje, iš Arkadijos kalnų ištekančio Euroto upės slėnio šiaurinėje dalyje, manoma, sinoikizmo būdu iš achajų ir dorėnų bendruomenių buvo įkurta Spartos gyvenvietė, kuri ilgainiui tapo galinga valstybe, apie 700–190 pr. Kr. valdė visą Lakonijos teritoriją. 2 a. pr. Kr. Lakoniją užėmė romėnai (tapo Achajos provincijos dalimi). 4 a. pabaigoje Romos imperijai suirus Lakonija atiteko Bizantijai. Jai žlugus užimta Osmanų imperijos.
21 a. pradžioje priklauso Graikijos Peloponeso regionui – sudaro Lakonijos nomą (plotas 3636 km2; 2011 buvo 89 100 gyventojų; administracinis centras – Sparta).