lãkštinė grãfika, grafikos rūšis: praktinės paskirties neturintys savarankiški grafikos kūriniai – piešiniai, estampai, jų ciklai ir serijos. Kuriama popieriaus (kai kada kartono) lakštuose įvairia grafikos technika. Pagrindinės raiškos priemonės – linija ir toninė dėmė. Būdinga siužetinės kompozicijos, portretai, peizažai, natiurmortai.
Istorinė apžvalga
A. Dürer. Adomas ir Ieva (vario raižinys, 1504, Britų muziejus Londone)
Lakštinė grafika pradėta kurti 8–9 a. Rytų šalyse (Kinijoje, Korėjoje). Europoje išpopuliarėjo 14 a. pabaigoje–15 a. pradžioje (Renesanso epochoje) suintensyvėjus popieriaus gamybai. Įvairiais laikotarpiais naudotos skirtingos grafikos technikos. 15 a. pirmoje pusėje buvo paplitę medžio ir vario raižiniai, nuo 15 a. vidurio išpopuliarėjo metalo raižinys (medžio raižiniai daugiausia naudoti knygų grafikoje). Žymiausi Renesanso lakštinės grafikos kūrėjai – A. Mantegna ir A. Düreris, kiti žymesni dailininkai: Vokietijoje – M. Schongaueris, L. Cranachas, H. Baldungas, H. Holbeinas jaunesnysis, H. S. Behamas, A. Altdorferis, Nyderlanduose – Lucas van Leydenas.
17 a. lakštinėje grafikoje suklestėjo oforto technika; ryšku baroko bruožai – dinamiškos kompozicijos, daugiaplanė erdvė, lanksčių, vingrių linijų ritmika, šešėliavimas. Žymiausi 17 a. lakštinės grafikos meistrai – Rembrandtas ir J. Callot, lakštinės grafikos kūrinių sukūrė dailininkai H. Seghersas, A. van Ostade, A. van Dyckas, C. Lorrainas. 18 a. atsirado naujų grafikos technikų: mecotinta, akvatinta, lavis, punktyrinė maniera, jos labai tiko tapybos darbams reprodukuoti. Italijoje barokines (su rokoko bruožais) siužetines kompozicijas raižė G. B. Tiepolo, urbanistinių klasicistinių panoraminių peizažų sukūrė Canaletto, B. Bellotto, G. B. Piranesi. Anglijoje išsiskyrė moralizuojamos tematikos, žmogiškąsias ydas pašiepiantys W. Hogartho realistiniai ofortų ciklai. Prancūzijoje rokoko ofortų sukūrė J.‑H. Fragonard’as, A. de Saint-Aubinas, F. Boucher. Rusijoje klasicistinių batalinių scenų, miesto panoramų išraižė A. Zubovas. Žymiausi 18 a. pabaigos–19 a. pradžios lakštinės grafikos kūrėjai – F. J. de Goya ir anglas W. Blake’as. F. J. de Goyos estampų cikluose ryšku realaus gyvenimo ir fantastinių vizijų jungtis, būdinga ekspresija.
19 a. lakštinė grafika suklestėjo, nes fotografijos atradimas sukėlė reprodukcinės grafikos nuosmukį. Vyravo ofortas ir litografija. Prancūzijoje romantinių litografijų sukūrė T. Géricault, E. Delacroix, realistinių buitinių satyrų, reportažinių litografinių estampų – H.‑V. Daumier. 19 a. Rusijoje vario raižinio, litografijos technika panoraminių peizažų sukūrė S. Galaktionovas, klasicistinių portretų išraižė N. Utkinas. 19 a. antroje pusėje išsiskyrė impresionizmo pradininko É. Manet, J. Whistlerio, V. Serovo, A. V. Beardsley atspaudai. Didelę įtaką 19 a. pabaigos–20 a. pradžios Europos lakštinei grafikai turėjo 18–19 a. Japonijoje klestėjusi ukijo‑ė mokykla, kuri plėtojo spalvoto medžio raižinio tradicijas. Lakštinės grafikos pakilimas šiuo laikotarpiu t. p. siejamas su impresionistais. Oforto techniką plėtojo E. Degas, C. Pissarro, spalvotas litografijas kūrė A. Renoiras. Postimpresionizmo tendencijos ryškios P. Gauguino medžio raižiniuose, H. de Toulouse’o‑Lautreco piešiniuose, P. Bonnard’o, J. É. Vuillard’o, O. Redono spalvotose litografijose. Lakštinės grafikos estampų sukūrė ekspresionizmo pradininkai J. Ensoras, E. Munchas, erotinių piešinių – E. Schiele.
20 a. plėtotos tradicinės grafikos technikos. Išryškėjo ekspresionizmo, fovizmo, kubizmo, futurizmo, abstrakcionizmo ir siurrealizmo tendencijos. 20 a. pirmoje pusėje medžio raižinio techniką dažniausiai taikė ekspresionistai K. Schmidtas‑Rottluffas, M. Pechsteinas, E. L. Kirchneris, E. Heckelis, E. Nolde, F. Marcas. Lakštinę grafiką kūrė A. Derainas, R. Dufy, M. de Vlaminckas, G. Rouault, P. Klee. Socialinės tematikos estampų sukūrė F. Brangwynas, F. Masereelis, O. Dixas, G. Groszas, egzistencinių būsenų kūrinių – K. Kollwitz, A. Kubinas, R. Tagore. Išsiskiria skulptorių A. Maillolio, E. Barlacho apibendrintų formų, išraiškingų linijų atspaudai ir piešiniai. Įvairios tematikos estampų, jų ciklų, serijų, piešinių sukūrė žymiausi 20 a. dailininkai – modernizmo klasikai V. Kandinskis, H. Matisse’as, P. Picasso, M. Chagallas, J. Miró. Realizmo tradicijas estampuose plėtojo Rusijos lakštinės grafikos kūrėjai A. Ostroumova‑Lebedeva, V. Favorskis, A. Kravčenko.
20 a. antroje pusėje vyravo technikų ir stilistikų įvairovė. 20 a. viduryje savitų piešinių, estampų sukūrė abstrakčiojo ekspresionizmo dailininkai S. W. Hayteris, H. Hartungas, W. De Kooningas, oparto kūrėjas V. Vasarely. 20 a. viduryje ir antroje pusėje šilkografijos techniką dažnai taikė poparto dailininkai R. Rauschenbergas, A. Warholas, konceptualistė C. Meireles. Konceptualaus piešinio tradicijas plėtojo J. Beuysas, A. Kieferis. 20 a. antroje pusėje labai mėgta autorinė, mišri technika, 20 a. pabaigoje išpopuliarėjus skaitmeninei spaudai – spalvoti, didelių formatų atspaudai.
Lietuvoje
Lietuvoje lakštinė grafika paplito 16 a. antroje pusėje. Žymus to meto grafikas T. Makowskis sukūrė urbanistinių peizažų, panoramų. Vietiniai ir užsienio dailininkai plėtojo vario raižinio techniką, kūrė portretus. Baroko laikotarpiu išpopuliarėjo lakštinės grafikos portretai, vadinamosios portretų galerijos. Barokinių portretų išraižė A. Tarasevičius, J. Ščirskis, T. Schnopsas, žymiausias šio laikotarpio lakštinės grafikos kūrėjas – H. Leibovičius (išraižė didelio formato Radvilų giminės portretų). Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikų portretus kūrė garsūs vokiečiai raižytojai broliai L. ir B. Kilianai, Gdanske dirbantis vario raižytojas J. Falckas. Religinių kompozicijų vario raižinių, portretų sukūrė P. V. Balcevičius.
18 a. antroje pusėje, pereinant iš baroko į klasicizmą, estampų religine tema, portretų sukūrė I. Karęga, J. Perlis. 19 a. pradžios vario raižiniuose ir ofortuose ryšku klasicizmo bruožai. Lakštinę grafiką plėtojo Vilniaus universiteto Raižybos katedros dėstytojai J. Saundersas, M. Podolinskis, G. Kislingas. 19 a. 3 dešimtmečio pabaigoje pradėjo formuotis romantizmo stilistikos lakštinė grafika, ji apėmė portreto, peizažo, buitinį ir istorinį žanrus, paplito litografijos technika. Istorinių portretų sukūrė K. Ripinskis, reprezentacinių ir kamerinių portretų – J. Ozemblovskis. Paprastus miesto ir kaimo žmones, jų aplinką piešė V. Smakauskas, K. B. A. Kukevičius, humoristinius vaizdelius kūrė A. Šemešys, A. Slendzinskis. Sentimentalaus bydermejerio bruožų turi K. Bachmatavičiaus litografijos. Romantizmo stilistikos istorinio ir religinio žanro lakštinės grafikos sukūrė M. E. Andriolis.
19 a. plėtotas nacionalinio peizažo žanras (gamtos ir architektūros paminklų vaizdai). Kurti fragmentinių ir panoraminių kompozicijų estampai, jų ciklai ir albumai. Peizažų sukūrė Vilniaus meno mokyklos dėstytojai F. L. Lehmannas, M. Podolinskis, mokiniai J. H. Głovackis, K. Račinskis, I. Ščedrauskas, T. Bičkauskas. Didelę reikšmę lakštinės grafikos raidai turėjo J. K. Vilčinskio Vilniaus albumas (1846–75).
20 a. pradžioje lakštinėje grafikoje dažniausiai naudota tautodailės ornamentika ir secesijos meno formos. Savitų estampų fluoroforto technika sukūrė M. K. Čiurlionis, etnografinių piešinių – A. Jaroševičius. Išsiskiria J. Vienožinskio ofortai, estampai sausąja adata, piešinių albumai, P. Galaunės kūriniai. Lakštinės grafikos pakilimas 20 a. siejamas su 1926 Kauno meno mokykloje įkurta Grafikos studija, kuriai vadovavo A. Galdikas. Vyravo portretas ir peizažas, piešiniai iš natūros, estampai litografijos, oforto, sausosios adatos technika. Interpretuotos tautodailės meno tradicijos, plėtotos modernizmo tendencijos, ryškios realizmo, neoklasikos apraiškos. Portretinių piešinių sukūrė A. Galdikas, V. Dubeneckis, litografinių portretų – A. Varnas, V. Didžiokas. Urbanistinį peizažą plėtojo, architektūros paminklus fiksavo M. Dobužinskis, G. Bagdonavičius, K. Šimonis, S. Romerienė.
20 a. 4 dešimtmetyje lakštinė grafika tapo viena ryškiausių grafikos rūšių, vyravo medžio raižiniai ir linoraižiniai. Estampų šiomis technikomis išraižė M. Bulaka, V. K. Jonynas, P. Augius (Augustinavičius), V. Jurkūnas vyresnysis, M. Katiliūtė. Ofortų sukūrė A. Galdikas, T. Kulikauskas, litografijų – J. Steponavičius. Vyravo kaimo, miesto gyvenimo, darbo tematika, kurti peizažai, portretai. Greta estampo sukurta nemažai konstruktyvių, apibendrintų formų piešinių (Juozo Mikėno, A. Gudaičio, S. Ušinsko, L. Strolio aktai, figūrinės kompozicijos, portretai). Po II pasaulinio karo lakštinę kūrė M. Bulaka, V. Jurkūnas vyresnysis, A. Kučas, T. Kulakauskas, J. Kuzminskis, D. Tarabildienė.
20 a. 7 dešimtmetyje vyravo spalvoti ar paspalvinti medžio raižiniai ir linoraižiniai, estampai ar jų ciklai liaudies dainų bei pasakų motyvais. Ryški tautodailės įtaka, būdinga plokštuminis, sąlygiškas, dekoratyvus vaizdas, apibendrintas modeliavimas. Kauno meno mokyklos grafikos tradicijas tęsė A. Kučas, J. Kuzminskis, V. Jurkūnas vyresnysis, D. Tarabildienė, A. Makūnaitė, A. Surgailienė, A. Skirutytė. Tautodailę ir modernųjį meną savitai derino B. Žilytė, A. Steponavičius, R. V. Gibavičius, V. Valius, tautodailės tradicijas savaip interpretavo S. Valiuvienė, A. Švažas. Klasikinio raižinio tradicijas plėtojo S. Krasauskas, L. J. Paškauskaitė, L. Lagauskas, P. Repšys.
20 a. 8–9 dešimtmetyje vyravo oforto, akvatintos, litografijos technikos. D. Gražienės, D. Jonkaitytės, I. T. Daukšaitės‑Guobienės, J. Stauskaitės, R. Vėliuvienės, N. Šaltenytės, B. Stančikaitės, G. Didelytės, D. Mažeikytės, J. D. Plikionytės, N. Vilutienės, S. Eidrigevičiaus ir kitų estampuose ryšku metaforiški vaizdai, lyriška nuotaika, būdinga raiškių plonų linijų piešinys, smulkūs štrichai. Asociatyvių, įvairios stilistikos estampų sukūrė M. P. Vilutis, E. Juchnevičius, E. Saladžius, R. Kepežinskas. Fotorealizmo tendencijas savitai plėtojo A. Švėgžda, R. Bartkus, magiškojo realizmo – A. Puipa. Išsiskiria novatoriški P. Repšio, V. Kalinausko, R. V. Gibavičiaus kūriniai. 9–10 dešimtmetyje plito postmodernistinės nuostatos, taikyta įvairi technika. Ekspresionistinės tendencijos plėtotos K. Vasiliūno, J. Čepo medžio raižiniuose, E. Kairiūkštytės piešinių cikluose. Išsiskiria kaligrafiški siuvinėti I. T. Daukšaitės‑Guobienės estampai, švelnių tonų N. Šaltenytės ofortai, rytietiškų motyvų, instaliacinio pobūdžio J. Stauskaitės kompozicijos, tapybiškos B. Stančikaitės litografijos, abstrakčios N. Vilutienės kompozicijos.
M. Vilutis. Sena tema (šilkografija, 1980; © LATGA, 2020)
Tautodailės tradicijas plėtoja V. Daniliauskaitė. Daugiaplanių, filosofinės potekstės spalvotų atspaudų sukūrė A. Ramūnaitė, ironija, žaidybos pradas būdinga L. Šalčiūtės kūriniams, meditacinės nuotaikos – I. Dargužytės, E. Rudinsko atspaudams. Abstrakčiojo ekspresionizmo yra A. Rakauskaitės estampuose, poparto apraiškų – K. Grigaliūno šilkografijose, pjaustiniuose, dėžutėse, R. Vaigeltaitės atspauduose ir objektuose. Grafinių instaliacijų sukūrė S. Valius, E. Kuckaitė, konceptualių piešinių – B. Rudys, A. Kirvelytė, Svajonė ir Paulius Stanikai, M. Lukošaitis. Postmodernizmo tendencijos, klasikos kūrinių interpretacijos, žaidyba, ironija ryšku R. Gelūno estampų cikluose, išsiskiria konceptualūs A. Gelūno, E. Mikalauskio atspaudai. Savitai klasikines grafikos tradicijas ir postmodernistinius ieškojimus interpretuoja E. Vertelkaitė, B. Zokaitytė, L. Dubauskienė, L. Jablonskis.
10 dešimtmečio pradžioje išpopuliarėjus skaitmeninei spaudai originaliai jos galimybes lakštinėje grafikoje naudoja D. Radavičiūtė, R. Vėliuvienė, A. Krasauskaitė. Skaitmeninės spaudos tapybinės tendencijos ryškios M. Danio, R. Bateikaitės, D. Tomkutės lakštinės grafikos kūriniuose.
153