Laktancijus

Laktáncijus, Liùcijus Ceclijus Firmiãnas Laktáncijus (lot. Lucius Caecilius Firmianus Lactantius) apie 240Šiaurės Afrika apie 320Trier, krikščionių rašytojas, teologas, apologetas. Dirbo retorikos mokytoju imperatoriaus Diokleciano rūmuose Nikomedijoje, apie 312, tapęs krikščioniu, buvo imperatoriaus Konstantino Didžiojo sūnaus Krispo mokytojas. Nagrinėjo filosofijos klausimus remdamasis Evangelija. Įrodinėjo, kad Dievo vienumas kyla iš Dievo sąvokos, nes tai yra begalinio tobulumo esybės sąvoka, todėl neįmanoma, kad tokių esybių galėtų būti daugiau. Teigė, kad pasaulio sandara rodo Dievą esant vieningą, ir tai verčia pripažinti, kad pasaulis yra vienos esybės kūrinys. Neigė sielos prigimtinį nemirtingumą. Laktancijaus idėjoms turėjo įtakos stoicizmas. Polemizavo su gnostikais, parašė apologetinių veikalų. Svarbiausiame veikale Dieviškojo ugdymo knyga (Divinarum institutionum libri) siekė susisteminti ir aiškinti krikščionybės doktriną, derino klasikinę filosofiją ir krikščionybę, sen. filosofiją (daugiausia stoikų) siekė papildyti krikščionybės mokslu ir taip sukurti krikščionybės filosofijos sistemą. Veikale Apie Dievo darbą (De opificio Dei apie 304) antikos mitus aiškino euhemerizmo požiūriu. Knygoje Apie persekiotojų mirtis (De mortibus persecutorum apie 314) į istorijos procesą įvedė Dievo Apvaizdos idėją; siekė parodyti, kad krikščionių persekiotojus Dievo Apvaizda baudžia visomis nelaimėmis, daugiausia nelaiminga mirtimi. Rašė Cicerono stiliumi, todėl vadinamas krikščioniškuoju Ciceronu.

P: Lactantius Pisma wybrane Poznań 1933. L: Lactance et son temps Paris 1978.

3138