lalãvimas, lietuvių liaudies pavasario kalendorinių apeigų paprotys.
Kilmė, paplitimas
Manoma, lalavimas buvo susijęs su deivės Lados ir jos dukters Lelos kultu, kiti lalavimo terminą kildina iš apeiginių dainų, lalinkų, priedainių garsažodžių. Išplitus krikščionybei Velykų naktį lalauninkai (dažniausiai nevedę vyrai) apeidavo laukus, vaikščiodami pakiemiais giedodavo velykines giesmes, sakydavo oracijas, linkėdami šeimininkams gero derliaus, palankaus oro, o merginoms – ištekėti, grieždavo (skrabalais, terkšlėmis, smuiku), prašydavo dovanų. Lalauninkus kviesdavo vidun, vaišindavo, duodavo margučių ar pinigų.
Būdingi bruožai
Lalinkos aprėpia ankstyvojo ir vėlyvojo laikotarpio lietuvių liaudies dainų tipus; joms būdinga panegirika, humoras, hiperbolizavimas. Vienos jų pasižymi rečitatyvinio pobūdžio melodika, laisvu ritmu, kitos – simetriškos struktūros melodika, akcentiniu ritmu. Būdinga vienbalsis melodinis stilius, posminė (daugiausia ketureilė, kartais dvieilė, vieneilė) forma, mažorinio atspalvio dermės ir saviti priedainiai, tarsi šūksniai, emocingai kartojami kiekvieno posmo ar net eilutės pabaigoje: ei lalo, ei lalu, ei lala, vai lalu lalu, oi lalim lalim, alalumai lalum, vynelis žaliasai, rūtele rūta žalioji ir kiti. 20 amžiaus pabaigoje Dzūkijos kaimuose paprotys ėmė atgimti.
L: S. Čaplikaitė-Pakulienė Dzūkų lalauninkai / Tautosakos darbai 1937 t. 3; Lietuvių tautosakos apybraiža Vilnius 1963; P. Dundulienė Lietuvių kalendoriniai ir agrariniai papročiai Vilnius 1979.
1352