lamarkzmas, pirmoji vientisa gyvosios gamtos evoliucijos raidos teorija, kurios pagrindines idėjas 1809 suformulavo J.‑B. A. P. de Lamarckas knygoje Zoologijos filosofija (Philosophie zoologique). Teigia, kad gyvosios gamtos raidą, laipsnišką gyvų būtybių organizacijos tobulėjimą nuo paprasčiausių iki sudėtingiausių formų lemia vidinis siekimas tobulėti, būdingas visoms gyvybės formoms. Šį siekimą J.‑B. A. P. de Lamarckas laikė vienu svarbiausių evoliucijos veiksnių. Gamtoje organizmai sudarą hierarchinę būtybių laiptų sistemą. Taisyklingą sistemą trikdo kitas svarbus evoliucijos veiksnys – nuolatinis aplinkos poveikis. Aplinkos kaita yra svarbiausia rūšių susidarymo priežastis; aplinkos indukuoti pokyčiai paveldimi. J.‑B. A. P. de Lamarckas įrodinėjo, kad nėra griežtų ribų tarp rūšių, neigė natūralų rūšių išmirimą. Organizmų evoliuciją lemia funkcija, veikdami organai tobulėja, neveikdami redukuojasi. Lamarkizmas neatskleidė tikrosios evoliucijos raidos priežasties, bet skelbė evoliucijos principą visuotiniu gyvosios gamtos dėsniu, įrodė, kad rūšys kinta. Lamarkizmas amžininkų nebuvo pripažintas.
J.‑B. A. P. de Lamarcko evoliucijos teorija nėra vientisa. Geriausiai tai atspindi 19 a. iš jos kilusios neolamarkizmo teorijos. Vidinį siekį tobulėti aiškina autogenezės, o iš J.‑B. A. P. de Lamarcko požiūrio į aplinkos sąlygų reikšmę paveldimam kintamumui ir evoliucijai išsirutuliojo ektogenezės teorija. Daugiausia ginčų sukėlė iš lamarkizmo kildinamas įgytų požymių paveldėjimas. Su juo dažniausiai sutapatinamas pats lamarkizmas. Ši lamarkizmo pakraipa T. Lysenkos (SSRS) pastangomis įgavo kultinį lygį ir buvo vadinama lysenkizmu (20 a. 5–6 dešimtmečiai). J.‑B. A. P. de Lamarckas teisingai pastebėjo, kad treniruojamas organas tobulėja, netreniruojamas – sunyksta, aplinka keičia organizmo požymius, bet teiginys, kad organizmo raidoje įgyti požymiai yra paveldimi, prieštarauja paveldimumo esmei. Genetinė medžiaga – deoksiribonukleorūgštis (DNR) privalo likti pastovi ir nepriklausoma nuo aplinkos sąlygų kitimo. DNR stabilumą lemia jos cheminė sudėtis, ypatingas DNR sintezės (replikacijos) būdas ir DNR reparacija, bet somatinėse ląstelėse gali vykti tikslingi genomo pokyčiai, t. p. sukelti ir aplinkos veiksnių. Jie nepaveldimi kartose, nes iš somatinių ląstelių neišauga lytinės ląstelės. Dėl aplinkos veiksnių vyksta chromatino pokyčiai. Jie gali būti ir ilgalaikiai. Vienas toks pokytis, linažolės žiedo forma, paveldimas daugiau kaip 250 metų. Dažniausiai aplinka turi įtakos genų veiklai, dėl to atsiranda modifikacijos; tai nepaveldimi pokyčiai. Būtent tokius pokyčius ir aprašė J.‑B. A. P. de Lamarckas.
3163