Lamberto dėsnis

Lámberto dsnis, dėsnis teigia, kad difuziškai švytinčio paviršiaus skaistis vienodas visomis kryptimis. Iš jo išplaukia sąsaja tarp paviršiaus šviesio M ir skaisčio L: M = πL, t. p. tarp sklaidančiojo plokščio paviršiaus šviesos stiprio I₀ statmena paviršiui ir sklaidymo kampo θ kryptimi: I_θ = I₀ cosθ, t. y. difuziškai sklaidančio paviršiaus šviesos stipris didžiausias statmena paviršiui kryptimi ir mažėja didėjant sklaidymo kampui. Tik nedaugelio kūnų (pvz., magnio oksidu padengto paviršiaus, drumstos terpės, kai kurių debesų, juodojo kūno, liuminoforų miltelių) regimosios šviesos sklaida atitinka Lamberto dėsnį. Taikomas fotometrijoje ir šviesos technikoje. 1760 jį atrado J. H. Lambertas.