lamentãcija (lot. lamentatio – vaitojimas, raudojimas), giesmė pagal Senojo Testamento Jeremijo raudas. Lamentacijos giedamos katalikų liturgijoje Didžiąją savaitę per Didįjį tridienį (lotyniškai Sacrum triduum), jos yra Didžiojo ketvirtadienio, penktadienio ir šeštadienio Aušrinės (lotyniškai Matutinum) liturgijos dalis. Jeremijo raudų tekstai suskirstyti į 3 dalis po 3 skaitinius, rečituojamus per kiekvienos dienos pirmąjį Aušrinės noktiurną. Viduramžiais kiekvienos raudos eilučių skaičius regionuose galėjo įvairuoti. Tridento susirinkimas (1545–63) nustatė bendrą lamentacijos tvarką: Didžiojo ketvirtadienio 3 skaitiniai sudaryti iš I raudos eilučių, Didįjį penktadienį giedamos ištraukos iš II ir III raudų, Didįjį šeštadienį – eilutės iš III, IV ir V raudų.
Lamentacijų melodika, ankstyvieji kūrėjai
Lamentacijų melodika priklauso liturginio rečitatyvo tipui. Viduramžiais vartota keletas melodijų. Po Tridento susirinkimo nusistojo paprastesnė melodinė formulė, panaši į psalmių VI toną. 15 a. pradėta kurti ir daugiabalses lamentacijas. Kai kurios yra griežtai silabinės ritmikos kompozicijos, panašios į organumą, kitos – sukomponuotos moteto technika (G. Dufay lamentacija). 16 a. pradėta leisti lamentacijų rinkinius su Renesanso kompozitorių (J. Arcadelto, Th. Crécquillono, H. Isaaco, C. de Moraleso, T. L. de Victorijos, O. di Lasso, G. P. da Palestrinos) lamentacijomis.
Raida 17–18 amžiuje
Baroko epochoje buvo kuriamos senojo stiliaus (stile antico) lamentacijos, tęsiančios Renesanso tradiciją (L. Viadana, G. Allegri), ir barokinės lamentacijos, grįstos monodija ir skaitmeninio boso technika (E. de Cavalieri, G. Carissimi, G. Frescobaldi, A. Stradella, G. Veneziano). 18 a. Italijoje lamentacijoms turėjo įtakos operos ir kantatos žanrai. Naujuoju stiliumi lamentacijas kūrė A. Scarlatti, F. Durante, N. A. G. Porpora, L. Leo, N. Jommelli. 17–18 a. buvo kuriami unikalūs ciklai, vadinamieji skaitymai tamsybių (leçons des ténèbres), kurie skyrėsi nuo italų ir prancūzų motetų. Šie ciklai buvo pagrįsti lamentacijos tonais ir turėjo labai išplėtotą vokalinę partiją (M. Lambert’as, M.‑A. Charpentier, F. Couperinas). Šalia šių sudėtingų kompozicijų buvo kuriamos ir vienbalsės lamentacijos tuo metu populiariu plain chant stiliumi, imituojančiu grigališkąjį choralą. 1689 G. G. Nivers’o sukurtos tokio tipo Lamentationes Jeremiae Prophetae paplito už Prancūzijos ribų (1753 darytas nuorašas, kilęs iš Vilniaus misionierių namų, saugomas Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Rankraščių skyriuje).
Lamentacija 19–20 amžiuje
19–20 a. lamentacijų sukurta nedaug, žymiausios – E. Křeneko Lamentatio Jeremiae Prophetae chorui a cappella (1958) ir I. Stravinskio Threni: id est Lamentationes Jeremiae prophetae solistams, chorui ir orkestrui (1957–58). Abu šie kūriniai koncertiniai, pagrįsti dodekafonija.
2752