lamento (it. rauda, vaitojimas), gedulingo pobūdžio vokalinis, instrumentinis arba vokalinis instrumentinis kūrinys. Daugiausia kurtas baroko epochoje. Gyvavo kaip savarankiškas žanras ir kaip operų ar kantatų arija. Barokiniam muzikiniam lamento reikšmės turėjo italų literatūros klasikų L. Ariosto ir T. Tasso kūryba. Jų herojai, sukurti antikinių mitų motyvais, tapo madrigalų, vėliau ir operų raudų reiškėjais. 16 a. antroje pusėje madrigalinių kompozicijų sukūrė S. Rossetto (Olimpijos rauda / Lamento di Olimpia), B. S. Nardò (Fiordeligi rauda / Lamento di Fiordeligi). Jos parašytos pagal L. Ariosto dramą Pašėlęs Rolandas (Orlando furioso).
Lamento suklestėjo 17 amžiuje. Vienas žymiausių to laikotarpio kūrinių – Ariadnės rauda (Lamento d’Arianna) iš C. Monteverdi operos Ariadnė (1608). Šis kūrinys tapo modeliu kitų kompozitorių Ariadnės raudoms (pvz., S. Bonini, F. Possenti, F. A. Costa, vėliau pats C. Monteverdi dar sukūrė madrigalinę ir atskirą monodinę šio lamento versiją). C. Monteverdi davė pradžią ir kito tipo lamento susiklostyti; tai ostinatinio boso pagrindu sukurta kompozicija, pirmą kartą užbaigtą pavidalą įgavusi C. Monteverdi kūrinyje Nimfos rauda (Lamento della Ninfa), išspausdintame jo madrigalų rinkinio Karo ir meilės madrigalai (Madrigali guerrieri et amorosi 1638) aštuntojoje knygoje. Toks ostinatinio boso kartu su strofiniu tekstu bei išraiškinga ir gana laisvai plėtojama melodija principas tapo lamento žanro pagrindu. Tokio tipo lamento kūrė F. Cavalli, L. Rossi, G. Carissimi, A. Cesti, H. Purcellis, G. B. Bononcini ir kiti. Šią schemą savo kūryboje vartojo ir J. S. Bachas, G. F. Händelis, tokia forma įsitvirtino ir instrumentinėje baroko epochos muzikoje (J. J. Frobergeris, H. I. F. von Biberis, J. Kuhnau, J. S. Bachas).
2752