landsknechtai

lándsknechtai (vok. Land – šalis + Knecht – samdinys), 16–17 a. samdyti pėstininkai. Pirmą kartą 15 a. pabaigoje landsknechtais pavadinti imperatoriaus Maksimiliano I už algą tarnauti Nyderlanduose pašaukti vyrai. Turėjo vykdyti tik policines funkcijas, bet iš tikrųjų perėmė šveicarų karinio mokymo ir kovos būdus. Nuo 16 a. landsknechtų samdinių buvo Austrijoje, Ispanijoje, Prancūzijoje ir kitose valstybėse. Jie sudarė didelę Europos valstybių pėstininkų dalį. Į landsknechtų kariuomenę verbavosi nuskurdę bajorai, amatininkai, valstiečiai ir miestiečiai. Landsknechtų pulką sudarė 10–15 taktinių vienetų, vadinamųjų vėliavų (po 300–400 žm.). Kiekviena landsknechtų formuotė turėjo savitus kovos būdus, bet dažniausiai buvo kovojama glausta didelės keturkampės kolonos formos kovos rikiuote. Landsknechtai buvo gerai parengti kariai, bet nedrausmingi, į karą vykdavo su šeimomis. Po Trisdešimties metų karo (1618–48) pradėjus kurti reguliariąsias nacionalines kariuomenes, landsknechtai išnyko.