Languedoc (Langedòkas), istorinė sritis Pietų Prancūzijoje, į vakarus nuo Ronos upės žemupio, tarp Centrinio Masyvo, Viduržemio jūros ir Pirėnų kalnų.
Pavadinimas kilęs iš Pietų Prancūzijoje vartotos oksitanų (prancūziškai langue d’oc), arba provansalų, kalbos, kurioje žodis oc reiškia taip. Nuo 2 a. pr. Kr. dalis Languedoco, 1–5 a. jis visas priklausė Romai, nuo 121 dalis jo sudarė Narbono Galijos provinciją. 5 a. žlugus Romos imperijai kraštą valdė vestgotai, vėliau iš dalies – frankai; 8 a. pirmoje pusėje pakrantės ruožą Septimaniją kontroliavo arabai.
9 a. viduryje srities teritorijoje susikūrė viena didžiausių Prancūzijoje Tulūzos grafystė. Nuo 12 a. čia plito katarų (vadintų albigiečiais nuo jų centro Pietų Prancūzijoje – Albi miesto) religinis mokymas. Katalikų bažnyčia paskelbė albigiečius eretikais, prieš juos buvo rengiami kryžiaus žygiai. Po vadinamųjų albigiečių karų Languedocas prijungtas prie Prancūzijos karaliaus domeno (dalis – 1229, visas – 1271). Nuo 15 a. jis sudarė atskirą provinciją (gouvernement), kuri nuo 16 a. suskirstyta į Montpellier ir Tulūzos generalitetus (généralités). Provincija turėjo savitas privilegijas, luomų susirinkimą. 16 a. Languedocas tapo Prancūzijos protestantizmo centru. Po 16 a. religinių karų jos politinis savarankiškumas buvo apribotas. Per Prancūzijos revoliuciją Languedocas suskirstytas į departamentus.
20 a. čia apsigyveno daug išeivių iš Alžyro, Ispanijos, Italijos; srityje stipri komunistų įtaka.