lankinis išlydis

lankinis išlydis

lanknis šlydis, stacionariojo elektros išlydžio dujose rūšis. Jam būdingas nedidelis įtampos kritimas arti katodo ir didelis katodo srovės tankis (srovė siekia 10 A). Lankinis išlydis susidaro, kai dujų slėgis yra nuo 10^–3 iki 10⁷ Pa, tada elektrodų įtampa gali būti nuo kelių iki kelių tūkstančių voltų. Prieš susidarant stacionariajam lankiniam išlydžiui tarp elektrodų vyksta pereinamasis (nestacionarus) procesas. Lankinį išlydį sužadina nuolatinė ir kintamoji įtampa. Aukšto dažnio kintamoji įtampa sukuria aukštadažnį lankinį išlydį. Jei įtampos šaltinio galios nepakanka (dujų slėgis 10⁵ Pa), susidaro kibirkštinis išlydis. Savaiminį lankinį išlydį palaiko paties išlydžio energija. Jei katodas yra iš sunkiai išsilydančios medžiagos, savaiminį lankinį išlydį palaiko termoelektroninė emisija, jei katodo medžiaga lengvai išsilydanti – dar ir autoelektroninė emisija. Savaiminis lankinis išlydis vyksta ir labai mažame slėgyje (vadinamas vakuuminiu lanku), ir labai dideliame.

Aukščiausia savaiminio lankinio išlydžio plazmos temperatūra būna, kai plazmos pluoštas aušinamas skysčio ar dujų srautu, tada pluoštas susiaurėja ir labiau įkaista. Toks lankinis išlydis vadinamas elektros, arba Voltos, lanku. Nesavaiminis lankinis išlydis sužadinamas, pvz., elektros srove kaitinant katodą. Lankinis išlydis naudojamas metalams pjauti ir suvirinti, metalams lydyti lankinėse krosnyse, lazerinės technikos įrenginiuose.

Lankinį išlydį tarp 2 anglinių elektrodų ore 1802 gavo V. Petrovas, 1809 H. Davy.