laringalų teorija

laringãlų teòrija (gr. larynx, kilm. laryngos – gerklos) fonetiniais kitimais grindžia indoeuropiečių prokalbės balsių kilmę ir raidą. Šiuos kitimus lėmė rekonstruojami prokalbės ankštumos priebalsiai, vadinamieji laringalai, išnykę beveik visose indoeuropiečių kalbose. Jų fonetinė raiška neišaiškinta, greičiausiai yra buvę pučiamieji priebalsiai – frikatyvai. Dažniausia laringalai užrašomi mažąja raide h (pvz., h₁, h₂, h₃; skaičiai rodo 3 laringalus, nors yra manančių, kad jų buvę daugiau). Vokalizmo kitimai priklausė nuo laringalo vietos balsio e (vienintelis balsis, linkstamas rekonstruoti ankstyvajai indoeuropiečių prokalbei) atžvilgiu: prieš e ėjęs pirmasis laringalas išnyko be pėdsakų (h₁e > e), antrasis ir trečiasis pakeitė e tembrą – atsirado trumpieji balsiai a (h₂e > a) ir o (h₃e > o), pvz., šaknis *es- < *h₁es- ‘būti’, *ag- < *h₂eg- ‘vesti’, *ow- < *h₃ew- ‘avis’; po e ėjęs pirmasis laringalas išnyko pailginęs balsį (eh₁ > ē), antrasis ir trečiasis – dar pakeitė ir tembrą (eh₂ > ā, eh₃ > ō), pvz., šaknis *d^hē- < *d^heh₁- ‘dėti’, *stā- < *steh₂- ‘stovėti’, *dō- < *deh₃- ‘duoti’. Skiemeninis laringalas dažniausiai virto balsiu (pvz., *ph₂ter ‘tėvas’ > senosios indų pitar, lotynų pater, graikų pater).

Laringalų teorijos pagrindas buvo F. de Saussure’o idėja, kad indoeuropiečių prokalbės įvairūs balsiai atsirado prie balsio e jungiantis sonantiniams koeficientams, pažymėtiems A ir O simboliais. K. Mølleris (1850–1923), veikiamas savo paties hipotezės apie indoeuropiečių ir semitų kalbų giminystę (afrazijiečių kalbose laringaliniai priebalsiai paplitę), pridėjo trečią koeficientą E ir visus pavadino laringalais. Laringalų teorija buvo laikoma hipotetine iki 1927, kol lenkų indoeuropeistas J. Kuryłowiczius hetitų kalboje nesurado teorijos patvirtinimo – antrojo ir trečiojo laringalų, išlikusių kaip spirantas h (plg. indoeuropiečių *anti < *h₂enti ‘prieš’ ir hetitų hanza ‘priekyje’, indoeuropiečių *ost- < *h₃est- ‘kaulas’ ir hetitų hastai ‘kaulai’).

2036