rūkyti lašiniai
lašinia, penėtų kiaulių paviršinis riebalų sluoksnis. Būna kieti be raumeninio audinio (nugaros, kumpių, menčių lašiniai), puskiečiai, turintys iki 20 % raumeninio audinio (šoninių, sprando lašiniai), minkšti (paslėpsnio lašiniai). Nuo mėsos atskiriami arba neatskiriami ir apdorojami kartu su mėsa (pvz., bekonas, kumpis, šoninė). Ilgam laikymui lašiniai konservuojami (šaldomi, sūdomi sausai arba šlapiai, sūdyti dar gali būti rūkomi). Vartojami švieži (mėsos ir daržovių patiekalams, troškiniams, sriuboms pagardinti, kaip priedas į dešras, skilandžius) ir sūdyti, rūkyti.
Lietuvoje
Lietuvoje iš 16 a. ir vėlesnių istorinių šaltinių žinoma, kad rūkytų lašinių paltis kartais buvo priklausomų valstiečių duoklės bajorui ar kitam feodaliniam savininkui dalis. Iki 20 a. vidurio, kartais ir vėliau valstiečiai lašinius sūdė skobtiniuose loviuose, geldose arba šuleliniuose induose (statinėse, kubiluose), rūkė gyvenamųjų namų kaminuose, pirtyse, rūkyklose. Pietryčių Lietuvoje lašinius tik sūdė, nuo 20 a. pradžios ir rūkė. Rūkytų lašinių paltis dažnai laikydavo kamarose arba kabindavo po namo šiaudinio stogo šelmeniu. Seniau dažnai, 20 a. pabaigoje–21 a. pradžioje lašiniai kartais verdami su rūgščiomis sriubomis (barščiais, kopūstais), vartojami košių mirkalui daryti, jų dedama į dešras, paspirgintų – į sriubas. Kepti (kartais su kiaušiniene) arba rūkyti papjaustyti seniau buvo valgomi kaip pavakariai; valstiečių buvo laikomi būtinu darbymečio valgiu. Iki 20 a. 4 dešimtmečio pabaigos lašinių gabalą šeimininkės dėjo į paviržį, kurį duodavo samdiniui pasibaigus darbo metams.