ląstẽlė (cellula), elementari gyvoji sistema, gebanti savarankiškai gyvuoti, augti ir daugintis; organizmų struktūros, raidos ir gyvybinės veiklos pagrindas. Iš ląstelių susideda daugialąsčiai organizmai (ląstelės teorija); yra ląstelių, kurios egzistuoja kaip savarankiški vienaląsčiai organizmai. Ląstelės dydis įvairuoja nuo 0,1–0,25 μm (kai kurių prokariotinių ląstelių) iki 155 mm (stručio kiaušinio) ir net iki 1,5 m ilgio (nervinių ląstelių ataugų); skersmuo daugelio eukariotinių ląstelių yra 10–100 μm. Ląstelės formą lemia jos funkcinė specializacija. Jos būna rutuliškos, kubinės, prizminės, verpstiškos, siūliškos, daugiakampės, plokščios (1 pav.), su specialiais judėjimo įtaisais. Susideda iš neorganinių (vandens, mineralinių medžiagų) ir organinių (baltymų, angliavandenių, nukleorūgščių, lipidų) medžiagų.
Nuo aplinkos skiria biologinė membrana, reguliuojanti ląstelės sudėtį; per ją migruoja jonai ir molekulės (bioelektriniai potencialai), ji padeda susidaryti tvirtiems ryšiams tarp ląstelių. Augalų, bakterijų, kartais gyvūnų, ląstelė virš membranos dar turi sienelę (ląstelės sienelė). Gyvasis ląstelės turinys (protoplazma) yra pusiau skaidri, klampi medžiaga. Joje yra sudėtingų struktūrų iš nukleoproteinų, lipoproteinų, mineralinių druskų.
Beveik visos eukariotinės ląstelės turi branduolį ir citoplazmą. Šiose ląstelės dalyse yra pastovių, gyvybiškai būtinų struktūrų (organelių) ir laikinų darinių – ląstelės aktyvumo produktų. Branduolys reguliuoja ląstelės medžiagų apykaitą ir sintezės procesus, atlieka paveldėjimo funkciją. Svarbiausi branduolio struktūros komponentai yra chromosomos, kuriose yra paveldimumo vienetai – genai. Chromosomas sudaranti medžiaga vadinama chromatinu. Branduolyje dar yra branduolėlis – ribosominių ribonukleorūgščių sintezės centras ląstelėje. Visas gyvasis ląstelės turinys, išskyrus branduolį, yra citoplazma. Ji susideda iš bestruktūrės medžiagos hialoplazmos ir struktūrinių komponentų – organelių ir intarpų. Pagrindinės organelės: endoplazminis tinklas (gamina, kaupia ir perneša ląstelėje sintetinamas medžiagas), ribosomos (ribonukleoproteidinės dalelės – baltymų sintezės centrai ląstelėje), Golgi kompleksas (reikalingas kai kurių ląstelės produktų sekrecijai), mitochondrijos (energijos gamintojos), lizosomos, peroksisomos (savo fermentais skaido daugelį medžiagų), centriolės (reikalingos ląstelės dalijimuisi), citoplazmos mikrovamzdeliai ir filamentai (sudaro citoskeletą).
ląstelės sandara: a – gyvūninė, b – augalinė ląstelė; 1 – branduolys, 2 – branduolėlis, 3 – šiurkštusis endoplazminis tinklas, 4 – lygusis endoplazminis tinklas, 5 – vakuolė, 6 – citoplazma, 7 – Golgi kompleksas, 8 – pūslelė, 9 – membrana, 10 – mikrovamzdelis, 11 – lizosoma, 12 – mitochondrija, 13 – centriolė, 14 – ribosoma, 15 – aktino filamentai, 16 – poliribosoma, 17 – ląstelės sienelė, 18 – chloroplastas
Autotrofinių augalų ląstelėse dar yra plastidžių (jose sintetinasi ar kaupiasi organinės medžiagos). Specialios paskirties organelės: miofibrilės (raumenyse), neurofibrilės (nervinėse ląstelėse), atraminės fibrilės (plonos skaidulėlės dengiamojo epitelio, neuroglijos ląstelėse), blakstienėlės, virpamieji plaukeliai ir žiuželiai (siūlelių pavidalo dariniai ląstelės paviršiuje; juos turi kai kurie epiteliniai audiniai, daugelis vienaląsčių gyvūnų ir dumblių).
Ląstelės intarpai, arba paraplazma, yra nepastovūs citoplazmos elementai; tai įvairaus standumo granulės, kristalai, lašeliai. Skysti ląstelės intarpai sudaro vakuoles (ertmes, pilnas vandeningo skysčio); kai kuriuose augaluose jos užima didesniąją ląstelės dalį. Augalų ląstelės, kitaip nei gyvūnų, citoplazmoje turi plastidžių; tik gyvūnų ir grybų ląstelės turi centrioles. Prokariotinės ląstelės neturi branduolio, jų genetinė informacija saugoma žiedinėje deoksiribonukleorūgšties (DNR) molekulėje, plazmidėse.
Visoms ląstelėms būdinga šios bendros savybės: gebėjimas pasisavinti maisto medžiagas ir šalinti medžiagų apykaitos produktus, reaguoti į dirginimą, reguliuoti funkcijas, sintetinti organines medžiagas, gaminti ir kaupti energiją, daugintis dalijimusi, augti, specializuotis ir diferencijuotis. Jaunose ląstelėse vyrauja asimiliacija, medžiagų sintezė, todėl jos auga, bet tik iki tam tikros ribos. Augant ląstelei kinta jos dalių ir struktūrų tarpusavio santykiai (pvz., kiekybinis santykis tarp branduolio ir citoplazmos). Atsiradę pakitimai išnyksta tik tada, kai išaugusi iki kritinės ribos ląstelė pasidalija į dukterines ląsteles. Šios yra genetiškai identiškos motininei ląstelei; šitaip ląstelės augimas tarsi atsinaujina. Daugialąsčių organizmų ląstelėms būdinga determinacija, kuri atsirado per evoliuciją ląstelei specializuojantis atlikti įvairias funkcijas; tai padėjo organizmams prisitaikyti prie aplinkos. Ląstelėms specializuojantis kai kurių bendrosios savybės reiškiasi ypač stipriai; pvz., liaukų ląstelėse aktyviausia medžiagų sintezė, nervinės ląstelės pačios jautriausios.
ląstelių įvairovė: 1 – varliagyvio aksolotlio chromatoforas, 2 – žmogaus eritrocitas, 3 – aksolotlio kepenų ląstelė, 4 – dumblio mauragimbės ląstelė, 5 – žmogaus žarnyno lygiųjų raumenų ląstelė, 6 – žmogaus galvos smegenų žievės piramidinė ląstelė, 7 – žiurkės riebalinė ląstelė
Ląstelių specializacija atlikti kurią nors funkciją susijusi su jų lastelių diferenciacija. Jos metu kinta ląstelės citoplazmos struktūros, organelės. Ląstelių diferenciacija, jų struktūrinė ir funkcinė specializacija yra organizmo vystymosi pagrindinė apraiška. Pasibaigus diferenciacijai prasideda ląstelės senėjimo fazė, kuri paprastai baigiasi programuota žūtimi – apoptoze. Įvairių ląstelių amžius nevienodas, pvz., žmogaus eritrocitų apie 120 d., epidermio ląstelių apie 10 d.; ruožuotųjų raumenų ir nervinės ląstelės gali gyventi tiek, kiek pats organizmas. Kai kurios ląstelės žūva, atlikdamos tam tikrą funkciją, pvz., tokios yra odos epidermio, riebalų liaukų ląstelės. Specializuotų ląstelių sąveika – būtina organizmo, dažnai ir pačių ląstelių gyvenimo sąlyga. Dėl ląstelių diferenciacijos, senėjimo ir mirties vyksta nuolatinis audinių atsinaujinimas, fiziologinė regeneracija.
Ląsteles tiria biologijos šaka – ląstelės biologija ir citologija. Ląstelės terminą 1665 pirmasis pavartojo R. Hooke’as (Anglija).