ląstẽlės diferenciãcija, procesas, per kurį daugialąsčio organizmo ląstelė vystosi kryptingai, specializuojasi ir įgyja gebėjimą atlikti tam tikras funkcijas. Organizmo formavimosi pradžioje visos jo ląstelės yra nediferencijuotos, lygiavertės ir gali tapti bet kokio audinio ar organo ląstele. Vėliau lastelių galimybės mažėja, jos determinuojamos ir gali augti tik apibrėžta kryptimi, kurią lemia tam tikrų genų raiška. Ląstelių sandaroje atsiranda struktūrų, reikalingų savitai funkcijai atlikti. Citoplazmoje yra specifinės organelės (raumeninėse ląstelėse – miofibrilės, sekrecinėse – endoplazminis tinklas, sekreto lašeliai), ląstelių paviršiuje formuojasi tarpląsteliniai ryšiai, sinapsės, receptoriai, išauga mikrogaureliai (virškinamojo trakto epitelyje), virpamieji plaukeliai (kvėpavimo, lytinių takų epitelyje), žiuželiai (spermatozoido uodega). Funkcija lemia ląstelės formą (kraujo ląstelės yra apvalios, nervinės – šakotos, epitelinės – kampuotos, raumeninės – pailgos). Galutinai diferencijuotos ląstelės nebesidalija, atlieka savo funkcijas, pamažu sensta ir miršta. Organizmo audiniai ir organai atsinaujina iš kamieninių nediferencijuotų ar mažai diferencijuotų ląstelių. Esant tam tikroms sąlygoms diferencijuotos ląstelės gali pradėti paprastėti, dalytis, t. y. dediferencijuotis.
2064