ląstelės teorija

ląstẽlės teòrija, organizmų sandaros teorija, teigianti, kad mažiausias gyvojo organizmo struktūrinis, funkcinis ir genetinis elementas yra ląstelė. 1665 ląsteles atrado R. Hooke’as (Anglija), stebėdamas augalo kamštinį audinį. Jo atradimas paskatino įvairių organizmų ir audinių tyrimus, bet jie negalėjo atskleisti ląstelės sandaros vientisumo. 19 a. patobulinus mikroskopavimo metodus, imta nuodugniau tirti ląstelę. 1838 M. Schleidenas ir 1839 T. Schwannas (Vokietija), remdamiesi J. E. Purkyně’s ir R. Browno darbais, padarė išvadą, kad augalai ir gyvūnai turi bendrą sandarą; sudaryti iš panašių darinių – ląstelių. Tolesnė ląstelės teorijos raida susijusi su R. Virchowo (Vokietija) darbais. Sukūrus ląstelės teoriją buvo įrodyta, kad visa gyvoji gamta yra vientisa, mažiausias gyvojo organizmo vienetas yra ląstelė. Be ląstelės gyvybė neegzistuoja, skirtingų audinių ir organizmų ląstelės savo sandara ir funkcijomis yra panašios. Visos daugialąsčio organizmo ląstelės turi vienodą genetinę informaciją, bet tarpusavyje skiriasi genų raiška, dėl to gali skirtis morfologiškai ir funkciškai. Naujos ląstelės gali atsirasti tik iš kitos ląstelės jai dalijantis.